Dažnai tas laimingo gyvenimo receptas susijęs su mūsų pačių susikurtais apribojimais, į kuriuos įlendame tarsi į tramdomuosius marškinius, neleidžiančius kvėpuoti visa krūtine, džiaugtis gyvenimu ir kurti.
Vidiniai apribojimai atkeliauja iš mūsų vaikystės, kai siekdami atitikti tėvų lūkesčius susikuriame įsitikinimus, kuriais nepastebimai ribojame save ir pagal kuriuos matuojame savo vertę visą gyvenimą.
Dažnai net neįtariame, kad mūsų nepasitenkinimas, erzlumas, pyktis kyla ne dėl įvykių, bet dėl psichologinių akinių, kurių nenusiimame net miegodami. Taip kalbėjo Psichologijos akademijos vadovas dr. Gintaras Chomentauskas ir pateikė kelis pavyzdžius.
Martynas S., pradėjęs kurti verslą, sakė: „Jei jau pradėjau, turiu būti geriausias Lietuvoje.“ Sutiktas po dvejų metų jis apie verslą vis dar kalbėjo noriai – jo bendrovė po truputį artėjo prie lyderių, tačiau pats Martynas atrodė pavargęs ir išsekęs.
Dar po dvejų metų pasklido žinia, kad, norėdamas pagreitinti plėtrą, jis paėmė didelę paskolą ir netrukus bankrutavo. Martynas krito į gilią depresijos duobę, šnekėjo nuolat nuvertindamas save, savo darbus ir gyvenimą, pyko ant bankų ir verslo aplinkos.
Truputį stabtelėję prie šios istorijos galime nesunkiai pastebėti, kad tai, kas įvyko, yra dėsninga. Tokie įsitikinimai – „turiu būti geriausias“, „žmogaus vertė matuojama pagal tai, ką jis pasiekė“, „turiu stengtis viską padaryti tobulai“ ir panašūs ilgainiui paverčia žmogų savo paties tijūnu, plakančiu už kiekvieną nesėkmę, už atokvėpio akimirką, kai laikas tarsi leidžiamas tuščiai, skatinančiu daryti vis daugiau, vis labiau rizikuoti ir konkuruoti su visu pasauliu.
Žmonės, genami tokių vidinių įsitikinimų, daug dirba ir daug pasiekia, tačiau kaina, kurią jie už tai moka, didžiulė: viskas nuolat nepakankamai gerai, nepakankamai tobulai, niekada nėra tikro pasitenkinimo, nes vis tiek atsiras kas nors, kas pasiekė daugiau.
Kita grupė vidinių apribojimų susijusi su įsitikinimu, kad asmens vertė matuojama pagal tai, kiek kiti žmonės juos pripažįsta, vertina, mėgsta, o gyvenimas be meilės – beprasmybė.
Šių žmonių gyvenimą lydi nuolatinės pastangos įtikti, gauti aplinkinių pritarimą, palankumą. Tai mieli žmonės. Jiems kitų norai, nuotaika ne mažiau svarbi nei jų pačių.
Nenuostabu, kad jie mėgstami, juk jei kolegos ar namiškiai jaučiasi blogai, jie stengiasi padėti. Palaikydami santykius jie būna akyli, tačiau vidiniai akiniai neleidžia jiems pamatyti, kad stengdamiesi dėl kitų užmiršta save, savo interesus, pomėgius, jausmus (nes jausti turi tik gerus jausmus), taip pat užmiršta ir tik sau vieniems skirtą laiką.
Jie gyvena tarsi nuolat eidami tarnystę, kad tik pelnytų kitų palankumą ir meilę. Pabudimas paprastai yra skaudus – pavyzdžiui, kaip Kristinos. Ji dėl šeimos atsisakė karjeros ir pomėgių, atsidavė vyro ir vaikų meilei.
Sulaukusi penkiasdešimties ji pabudo viena namie krūtinėje jausdama tuštumą ir nebežinojo, kaip toliau gyventi: vaikai išvykę studijuoti, vyras išsikraustęs pas jaunesnę ir įdomesnę, turinčią įvairių interesų dizainerę.
Suvokimas, kad nežinai, kas esi ir ko nori, kai aplinkui nėra pritariančių ar ko nors pageidaujančių žmonių, yra skaudus. Bet tai – blaivinanti patirtis, nes žmogus tik pats gali suteikti savo gyvenimui kryptį ir prasmę. Žvalgymasis į šalis ir pritarimo ieškojimas tik ilgam nutolina mus nuo pačių savęs.
Vidiniai įsitikinimai, kurie nejučia kasdien kreipia mūsų veiksmus ir formuoja emocinį gyvenimą, yra tokie įprasti, kad mes su jais susitapatiname ir jų nebepastebime, sakydami sau ir kitiems: o argi gali būti kitaip?
Nors kitiems mūsų vidinių įsitikinimų nepagrįstumas dažnai būna akivaizdus, mums patiems jie yra tarsi kamufliažinę uniformą dėvintis, žolėmis apsikaišęs ir krūmuose pasislėpęs karys.
Reikia laiko, dėmesio sau ir kryptingo bendravimo su kitais, kad šių mus ribojančių įsitikinimų siluetai pradėtų ryškėti. Tik tada įgauname valdžią jiems ir galime sąmoningai rinktis.
„Kai prieš dešimt metų pradėjome Psichologijos akademijos projektą, manėme, jog mūsų misija – populiariai paaiškinti psichologijos dėsningumus, kad žmonės juos galėtų pritaikyti sau, savo kolegoms, artimiesiems.
Tačiau studentų – brandžių, dažnai daug gyvenime pasiekusių žmonių – vidiniai pokyčiai mus maloniai nustebino. Nors to sąmoningai ir nesiekėme, žmonės įgijo jėgos ir ryžto kurti sau tinkamesnį gyvenimą, – pasakojo akademijos dėstytoja dr. Edita Dereškevičiūtė. – Regis, nejučia padėjome žmonėms išsilaisvinti iš vidinių apribojimų.“
Australijoje gyvenanti medicinos sesuo Bronnie Ware, ilgus metus prižiūrėjusi sunkius ligonius, surinko jų mintis apie tai, ko jie labiausiai gailisi gyvenime.
Dažniausias atsakymas buvo toks: „Gailiuosi, kad neturėjau drąsos gyventi sau tinkamą gyvenimą, o ne tokį, kokio norėjo kiti.“
Tačiau ši įžvalga nėra spragtelėjimas dviem pirštais – jai reikia didesnio savęs pažinimo ir drąsos gyventi darniai pačiam su savimi.
Kai pradėjo studijuoti Psichologijos akademijoje, Eva Ignatovič dirbo vienos informacinių technologijų įmonės Rinkodaros skyriuje. Laikui bėgant ji pradėjo matyti kitokias savo gyvenimo galimybes.
„Supratau, kad svarbiausias mano gyvenimo tikslas – daryti gerus darbus ir padėti aplinkiniams, – pasakojo Eva. – Ir nesvarbu, ką mano kiti. Tik pati galiu pasakyti, kas vertinga ir prasminga mano gyvenime. Supratau – nėra labiau ar mažiau vertingų žmonių ir nereikia ieškoti gyvenimo prasmės apskritai, o reikia ją suteikti tiems dalykams, kurie man yra svarbūs. Juk nėra nei vertės, nei prasmės standartų, kurie tiktų visiems.“
Dabar Eva vadovauja jaunimo globos namams, padedantiems jaunuoliams pradėti savarankišką gyvenimą. Ji įsitikinusi, kad atrado veiklą, kur gali daugiausia duoti kitiems ir sau.
Evos nuomone, labiausiai žmogui kenkia trys įsitikinimai. Pirma, kad yra tik vienas laimingo gyvenimo modelis, kad vienišas žmogus turi jaustis nelaimingesnis nei gyvenantis su šeima ir kad moteris, neturinti vyro, yra ne tokia vertinga nei ištekėjusi.
Antra, kad pinigai suteikia laisvę. Iš savo patirties Eva žino, kad kuo daugiau turi, tuo turi daugiau tarnauti savo turtui. Kaip kelionėje: kuo didesnę kuprinę nešiesi, tuo sunkiau.
Ir trečia: kad kažkas kitas kaltas dėl to, kaip susiklostė žmogaus gyvenimas, o jis tik aplinkybių auka. „Tačiau juk ne kieno nors kito, bet mūsų mintys ir elgesys atvedė ten, kur dabar esame, ir tai geriausia, ką gyvenimas mums šiuo metu gali pasiūlyti“, – sakė Eva.
Psichologijos akademijos absolventas „Biržų duonos“ komercijos direktorius Andrius Kurganovas taip pat mielai dalijosi atradimais: „Labiausiai paralyžiuoja žvalgymasis į šalis – ką kiti pasakys. Psichologijos akademijoje intensyviai domėjausi kūrybiškumo ugdymu ir pradėjau jį nuosekliai diegti savo organizacijoje.
Iš pradžių buvo nemažai abejonių, tačiau kai žmonės pajuto kūrybos džiaugsmą, reikalai įsibėgėjo. Dabar biure net esame įsirengę specialią neformalią kūrybinę erdvę, kurioje atsiranda nauji sprendimai.
Rezultatas – nauji sprendimai ir kvapesnė duona ant jūsų stalo. Ir ne tik tai.
Išmokome kūrybiškai žvelgti į visas problemas. Jaučiamės drąsūs ir išsilaisvinę iš stereotipų. Neatsitiktinai nuolat laimime metų gaminio apdovanojimų.
Psichologijos akademijos vadovas dr. G.Chomentauskas pabrėžė, kad vidinių apribojimų atsisakymas ir savo kelio atradimas nėra pasiklydusių žmonių užduotis: „Išoriškai socialiai klestintys, užsiėmę, nuolat savo dieną darbais užpildantys žmonės dažnai jaučia besielgiantys ne taip, kaip norėtų, tarsi važiuotų bėgiais, neturėdami pasirinkimo ir polėkio.
Jie tvirtina esą per daug užsiėmę, kad galvotų apie gyvenimą ir spręstų kitus filosofinius klausimus. Bet būtent dėl šios priežasties žmonės ir jaučiasi išsekę, praradę savo gyvenimo kontrolę.
Kad įprasmintume save, įvykius, darbus, bendravimą su kitais žmonėmis, pamatytume savo gyvenimo perspektyvą, būtinas vien tik tam skirtas laikas. Psichologijos akademija sukuria palankią atmosferą ir padeda įdėmiau pažvelgti į save ir savo veiklą.“
