Paradoksalu, tačiau, pasak dailės terapeutės Marijos Mendelės-Leliugienės, turėtume būti už visa tai be galo dėkingos! Prieš nugarmėdamos į emocinę bei materialiąją prarają dažniausiai sulaukiame ne vieno įspėjimo, jog metas keistis.
Būtent tokius ženklus atpažinusios moterys ir praveria dailės terapijos studijos duris: tos, kurios pasiilgo savęs, besimėgaujančios gyvenimu, o ne tik pasyviai ir skausmingai stebinčios jį lekiant pro šalį.
Tik sugrąžinus alkį pačiam gyvenimui galima efektyviai tvarkytis su mus ištinkančiomis problemomis ir galiausiai keisti požiūrį į jas. O tam itin svarbu susipažinti su savimi pačia. Ta, kurioje telpa nesuskaičiuojama gausybė įvairiausių socialinių vaidmenų: motinos, mylimosios, dukters, darbuotojos, draugės, mokytojos, mokinės – netgi praeivės gatvėje! Ir visos jos turi sutilpti po vienu, retkarčiais čiuožtelėjančiu, stogu.
Čia į pagalbą ateina dailės terapija, kaip priemonė, padedanti sustoti, kad galėtum judėti greičiau arba apskritai pajudėti iš mirties taško. Į studiją dažnai užklysta su daile nieko bendro neturinčios moterys, kurių rankose teptukas virsta ne estetikos kūrimo priemone, o tikrų tikriausiu žaibolaidžiu. Susitikimų metu įžeminama energija ir išveikiamos susikaupusios emocijos, kurių, atlikdamos visus savo vaidmenis, prisirankiojame į valias.
Tad tokie susitikimai labiau primena organizmo valymo nei tapybos seansus.
Ir išties visai nesvarbu, ko imsitės, siekdamos ištrūkti iš šio užburto įtempto gyvenimo rato, svarbiausia, to imtis čia ir dabar. Juk mūsų aplinka yra ne kas kita kaip tik vidinio pasaulio atspindys, tad laikas griebtis vidinio atsinaujinimo darbų. O kad būtų lengviau ir smagiau – pasikvieskite artimą draugę ar dailės terapeutę į talką (geriausia, abi išsyk)!
