Moteris neketina tapti lydere kokio nors judėjimo, propaguojančio teigiamą požiūrį į savo kūną. Dar prieš dvejus metus jos tikslas buvo atsikratyti daug kilogramų, kad jos kūnas galėtų atitikti tam tikrus grožio standartus.
Iki 18 metų Whitney buvo grakšti mergina ir labai mėgo šokti. Bet įstojus į koledžą, pirmame kurse įvyko kažkoks nesusipratimas – ji ėmė nepaprastai greitai storėti. Vos per metus studentė priaugo beveik 45 kilogramus. Dėl šios priežasties moteris metė šokius, pasinėrė į depresiją ir dar labiau sustorėjo – iki 140 kilogramų, rašo psychologies.ru.
Prireikė ne vienerių metų, kol gydytojai nustatė priežastį, dėl kurios taip staigiai pasikeitė amerikietės kūno masė.
Diagnozė – kiaušidžių policistozė. Noras sulieknėti merginą pradėjo kamuoti kaip įkyri mintis. Ji netgi įsigijo instruktorės diplomą, kad galėtų taikyti specialią fitneso programą ir pradėjo dirbti Šiaurės Karolinos valstijoje, vietiniame radijuje. Ji stengėsi nė akimirkai nenuleisti rankų, kovodama su savo nepakenčiamu kūnu. Bet vieną dieną Whitney išplatino Youtube videoįrašą „Šokanti storulė“. Šis drąsus poelgis iš esmės pakeitė jos ateitį.
Whitney tapo pagrindine naujos programos TLC „Mano storasis gyvenimas“ autore ir noriai papasakojo, kaip jai pavyko įveikti stereotipus ir įgyvendinti savo svajonę.
- Ką jūs pajutote, kai iš lieknos šokėjos staiga pasidarėte labai stora moterimi?
– Aš ilgai negalėjau suprasti, kas man yra. Atsimenu, kaip užkliūdavau eidama už durų, už baldų, mano kūnas nuolat būdavo nusėtas siaubingomis mėlynėmis ir kraujosruvomis.
Mano kūnas taip greitai didėjo, kad aš nesuvokdavau savęs erdvėje. Žinote, tai puiki metafora, atspindinti šį faktą, nes aš nesuradavau savo vietos visuomenėje, man atrodė, kad kiekvienas papildomas kilogramas atima iš manęs savo vertės pajautimą. Aš negalėjau su tuo susitaikyti, atrodžiau sau kaip tinginė, neapkenčiau savęs. Galiausiai aš tarsi nustojau gyventi.
Kita vertus, aš gėdijausi savo kūno netgi tada, kai dar buvau liekna. Tada iš manęs kai kurie pažįstami tyčiojosi, kad aš dar nesu labai perkarusi. Dėl šios priežasties man prasidėjo bulimija. Tai rodo, kiek mūsų visuomenė gali būti žiauri moterų atžvilgiu, nors iš tikrųjų kalba eina tik apie jų kūnus.
- Vėliau sužinojote savo ligos diagnozę. Kaip ši žinia palietė jūsų gyvenimą?
– Kiaušidžių policistozė – tai endokrininis sutrikimas, ši liga nėra reta. Vien JAV šia liga serga viena iš dešimties moterų. Šis sindromas pasižymi būdingais simptomais, kai kurios moterys jų turi, o kai kurios – ne.
Mane kamavo daug negalavimų – tai atsparumas insulinui, o tai lemia staigų ir radikalų kūno masės didėjimą. Iš tikrųjų neįmanoma atsikratyti susidariusio antsvorio. Man sutriko mėnesinių ciklas, todėl galimybė pastoti sumažėjo beveik iki nulio. Man nustatė tokį aukštą testosterono kiekį kraujyje, kuris nebūdingas moterims, man didėja veido plaukuotumas. Man taip pat gresia pavojus, kad nuo galvos nuslinks plaukai.
Dėl hormonų pusiausvyros sutrikimų lydi dažna nuotaikų kaita ir nuolatinis nuovargis. Man netgi atrodo, kad niekada nepavyks gerai pailsėti.
O dar didesnis pavojus – visi endokrininiai sutrikimai kelia širdies ligų, cukrinio diabeto ir depresijos pavojų. Kad išvengčiau šių ligų, privalau mažinti svorį.
- Kodėl nutarėte vėl šokti?
– Į šokių aikštelę sugrįžau 2011 metais ir per 8 mėnesius man pavyko atsikratyti 45 kilogramų. Vėliau svoris vėl sugrįžo, ir tada aš susimąsčiau. Kodėl aš gėdijuosi savo kūno? Ne mano kaltė, kad susirgau ir sustorėjau. Aš valgau mažiau nei bendraamžės, daug valandų praleidžiu šokių aikštelėje. Taip, sutinku, kad esu storulė, bet kodėl tai turėtų trukdyti man gyventi? Aš supratau, kai nenoriu tūnoti, man reikia tęsti šokių pamokas, nes tai teikia laimės. Aš nutariau iš esmės imtis šokių ir tada patalpinau virtualioje erdvėje videoįrašą.
- Kaip kilo mintis sukurti videoklipą?
– Mūsų vietiniam radijui kūriau programą, kur ketinau nuoširdžiai pakalbėti apie apnikusius nuogąstavimus dėl savo kūno, taip pat apie nemalonias patirtis.
Aš taip pat sukūriau blogą, kur dalinausi su kitais savo mintimis apie tai, kokie stereotipai skirti storuliams.
Sulaukdavau komentarų, kuriuose buvau prašoma papasakoti išsamiau apie sumanytą kampaniją.
Iš tikrųjų aš turėjau tik paprastą blogą, bet vėliau susimąsčiau, kad viešumas būtinas. Taip gimė projektas „Nesigėdyk savo kūno“ (No Body Shame Campaign). Jo tikslas – padėti vyrams ir moterims gyventi be gėdos naštos.
Iš savo patirties žinojau, kaip gėda slegia, kaip alina ir paralyžiuoja bet kokį veiksmą, ką nors keisti. Dėl gėdos aš praradau dešimt savo gyvenimo metų. Nenorėjau, kad kiti žmonės tiek ilgai nekęstų savo kūno kaip aš.
Ėmiau įrašinėti savo šokius ir talpinti į Youtube'ą, rubrikoje „Šokanti storulė“. Aš sulaukiau daug teigiamų įvertinimų, man teko labai svarbus vaidmuo – tapau balsu daugybės moterų, kurios dėl storumo buvo save pasmerkusios.
Aš norėjau sukurti įvaizdį laimingos moters, kuri realizavo savo gebėjimus, nors yra stora. Toks teigiamas storulės įvaizdis dar retai sutinkamas žiniasklaidoje.
Storas žmogus iki šiol suvokiamas kaip komedijos personažas ar patyčių objektas, kai kuriose TV pramogų šou laidose tai būna laimingas žmogus, kuriam pagaliau pasisekė sulieknėti.
Manau, mano sukurtas blogas ir dalyvavimas programoje TLC „Mano storasis gyvenimas“ įrodo, kad manyje yra kai ko daugiau – ne tik daug kilogramų.
– 7 milijonai peržiūrų. Ar nesitikėjote tokio efekto? Tai buvo kaip pasaka. Apmaudu, kad mes savo įrašą paleidome dar šiek tiek žalią. Kita vertus, gerai, kad šokis buvo autentiškas ir paprastas. Įdomu tai, kad atsiliepimų iš sergančiųjų anoreksija buvo netgi daugiau nei iš storulių.
Man taip pat rašo vyrai, pagyvenę žmonės ir jaunimas – iš viso pasaulio, ir dėl įvairiausių problemų.
Kai buvau gerokai jaunesnė ir svėriau vos 58 kilogramus, galėjau tik svajoti apie tai, kad tapsiu įžymia šokėja. Aš nedrįsau apie tai galvoti, netgi būdama labai liekna. Žinoma, juokinga, kai gyvenimas pasisuko kitu kampu ir pavyko įkūnyti savo idėją.
Man atrodo, kad viskas pasikeitė tą dieną, kai nutariau nesijausti auka ir imti vadžias į savo rankas.
- Ar yra sunkumų, kuriuos jums dar reikia įveikti?
– Jų liko labai daug. Man reikėjo gerokai pamiklinti savo smegenis, kad suprasčiau – esu asmenybė, turiu teisę laimingai ir sveikai gyventi kaip ir kiekvienas žmogus šioje planetoje.
Yra ir tam tikrų praktinių sunkumų, kai reikia automobilyje prisisegti saugos diržą, atsisėsti ant siauros kėdės, susilenkti, kad galėčiau nusiskusti kojas eidama į pasimatymą. Šios detalės man sukelia daug nepatogumų, bet toks mano apsisprendimas – savo žiūrovams turiu būti nuoširdi ir atvira.
Parengė Danutė Jonušienė
