Toks veikėjas gali būti kino filmo herojus, o reali statistika rodo visai ką kita. Dažniausiai nepilnamečio gundytojas – vienas iš keturių artimiausių jo bičiulių, pats vartojantis chemines medžiagas.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas gydytojas Robertas Badaras knygoje „Toksikologo užrašai“ įspėjo, kad narkotikų platinimo rinkodara Lietuvoje niekuo nesiskiria nuo virtuvės puodų rinkodaros, kai reklama keliauja iš lūpų į lūpas.
Todėl neatbėga prie mokyklos kaukę užsidėjęs prekeivis ir neatsineša keliasdešimt kilogramų sveriančio krepšio. Narkotikus pardavinėja patys nepilnamečiai.
Pateikiame ištrauką iš knygos Ekstaziu slopindavo net apetitą
Tai gali būti netgi jūsų sūnaus ar dukters geras draugas, kartais apsilankantis jūsų namuose. Būtų puiku, jei kiekvienas tėvas žinotų bent keturių savo vaiko draugų vardus, nes gali būti, kad vienas iš šio ketverto pasiūlys jam narkotikų. Tokia tikrovė, ir mes, tėvai, neturime būti stručiai, slepiantys galvą smėlyje.
Viskas būtų neblogai, jeigu nebūtų pastebėta, kad kai kurie ekstazio mėgėjai, tapę profesionalais, pasidaro liūdni, jiems viskas atsibosta, o didinant dozę savijauta negerėja, apima egzistencinis nerimas.
Džiaugsmą teikiančiu narkotiku ilgą laiką buvo vadinamas ekstazis, tačiau pirminė jo paskirtis buvo slopinti apetitą. Ši medžiaga susintetinta 1914 metais Vokietijoje ir patentuota kaip medicininis preparatas. Jis gaminamas iš metilamfetamino komponentų ir balkšvųjų sasafrų arba muskato riešutų.
Ekstazis dar vadinamas MDMA, nes chemine sudėtimi panašus į MDA – 3,4-metilendioksiamfetaminą. Tokių cheminių medžiagų turi Pietryčių Azijoje augantis medis (Myristica fragrans), brandinantis muskato riešutus.
Ne vieną tūkstantmetį šių riešutų kevalai ir branduoliai buvo vertinami kaip psichotropinės medžiagos. MDA ir MDMA sukelia panašų poveikį kaip haliucinogeniniai narkotikai. Ilgą laiką MDMA buvo vartojamas įvairiems psichikos sutrikimams gydyti.
Kai kurie autoriai rašo, kad tabletę psichoterapeutas lauždavo per pusę ir pasidalydavo su savo klientu. Buvo tikima, kad taip lengviau įgyti paciento pasitikėjimą. MDMA, kaip vaisto, karjera truko net 60 metų.
Ilgainiui buvo pripažinta, kad šios medžiagos nauda yra kur kas mažesnė nei sukeliama žala. Fiziniu požiūriu ekstazis – vienas saugiausių kvaišalų, bet gali išprovokuoti ir nemalonių pojūčių, pavyzdžiui, karščiavimą, pulso šuolius. Kita vertus, šis narkotikas nesukelia agresijos.
Ekstazis buvo pramintas šokių narkotiku, nes suteikia energijos, kelia nuotaiką. Viskas būtų neblogai, jeigu nebūtų pastebėta, kad kai kurie ekstazio mėgėjai, tapę profesionalais, pasidaro liūdni, jiems viskas atsibosta, o didinant dozę savijauta negerėja, apima egzistencinis nerimas. Gal tai depresija? Deja, antidepresantai negelbsti.
Ilgainiui apima depresija
Gydytojai skiria naujausios kartos vaistų nuo depresijos, bet jie taip pat neveikia. Pradėta aiškintis, kodėl vieniems ekstazio vartotojams išsivysto depresija, o kitiems – ne.
Mokslininkų žvilgsnis nukrypo į laboratorinius gyvūnėlius. Eksperimentai su beždžionėmis parodė, kad MDMA pasižymi neurotoksiškumu. Nervinė ląstelė turi ataugą – aksoną, kuriuo jungiasi prie kitų neuronų. Kad galėtų plisti nervinis impulsas, būtina sinapsė – neuronų jungtis.
Ekstazį skaido fermentas peroksidazė, susidaro tarpinis produktas peroksidas. Peroksidas ne tik didina blondinių skaičių tautoje, bet ir išskiria burbuliukus, o šie burbuliukai drąsiai sprogdina aksonus.
Dalis jų prarandama negrįžtamai. Įsivaizduokite tokią situaciją: skiriant antidepresantų ekstazio vartotojams, neuromediatoriaus serotonino inhibitoriai suka ratus, šoka valsą, vėliau polką, o tada paaiškėja, kad nėra taikinio, kurį galėtų paveikti.
Aksonai susprogdinti kaip Panemunės tiltas, o susidarę nauji aplinkkeliai taip greitai nepraleidžia nervinio impulso, nes naujo tilto dar niekas nepastatė. Susidaro tokia impulsų spūstis kaip Vilniuje uždarius Geležinio Vilko gatvę. Depresija plinta toliau, nes neveikia serotonino koncentraciją reguliuojantys medikamentai.
Tokie procesai išsivysto, jei MDMA vartojama kasdien ne mažiau kaip trejus metus. Serotonino atsargų taip sumažėja, kad energiją teikiantis degalų bakas lieka tuščias. Tai rodo beždžionių galvos smegenų tyrimai. Dvi savaites šėrus beždžiones vadinamuoju šokių narkotiku, serotonino kiekis drastiškai sumažėjo.
Po septynerių metų pakartojus tyrimą, pakilią nuotaiką lemiančio neuromediatoriaus aptikta šiek tiek daugiau, bet jo nepakako, kad beždžionės džiaugtųsi gyvenimu. Jos vis tiek liūdėjo, nes smegenys jau buvo pažeistos.
Negalėjo rašyti net šratinuku
2001 metais olandų mokslininkai aprašė ekstazio sukeltą psichozės atvejį. 1999 metais vienas iš trijų autoritetingiausių pasaulyje medicinos žurnalų „The New England Journal of Medicine“ paskelbė, kas atsitiko 29 metų vyrui.
Jis negalėjo ne tik vairuoti, bet ir rašyti tušinuku, jam sutriko mimika, kalba, o šių negalavimų priežastis – dvylika mėnesių kasdien ryjamos ekstazio tabletės.
Didžiojoje Britanijoje toks atvejis nieko nenustebino, nes jau anksčiau mokslininkai įspėjo, kad su ekstaziu negalima juokauti. Šįkart netrūko akivaizdžių įrodymų, kad šis narkotikas veikia vadinamąją smegenų juodąją medžiagą (substantia nigra) ir branduolius.
Ekstaziui skylant organizme susidarantis peroksidas – chemiškai labai aktyvi medžiaga. Kaip laisvasis radikalas ji kabinasi prie bet ko, pavyzdžiui, reaguoja kaip oksiduojanti molekulė su greta esančiomis nukleorūgštimis, proteinais, lipidais, dėl to nyksta ląstelės ir išsivysto Parkinsono liga.
Ši liga pavadinta anglų gydytojo ir geologo, visuomenės veikėjo Jameso Parkinsono (1755–1824) garbei. 1817 metais Londone jis išspausdino straipsnį „Esė apie drebantįjį paralyžių“ ir aprašė šešių pacientų simptomus.
Tai buvo pirmoji mokslinė publikacija apie šią neurologinę ligą. Susirgus šia liga mažėja biocheminės medžiagos dopamino kiekis, nes žūsta jį gaminančios juodosios medžiagos ląstelės. Todėl ši liga priskiriama neurodegeneracinių ligų grupei.
