Iš kiekvieno dainininko Edgaro Lubio žodžio sklinda nuoširdumas, paprastumas ir pasitikėjimas savimi, gyvenimu bei Dievu. O man smalsu, ar perskaičiusi šį pokalbį pajusi širdyje spurdantį norą gyventi kiek kitaip – be nuogąstavimų, nuoširdžiau (pasi)tikint, dažniau duodant ir nieko nesitikint atgal.
Esate sakęs, kad Jūsų dainos – visai ne Jūsų. Galbūt rašydamas dainų tekstus jaučiatės kaip kuriančios jėgos (Dievo) įrankis, per kurį srūva žodžiai?
Taip, dažniausiai būtent taip ir manau. Per mus kuriama viskas, mes patys esame tik įrankiai Dievo rankose. Kūnas apskritai, mano manymu, yra tik lėlė. Jis sensta, serga, galop subyra, bet juk mūsų esybė lieka. Mes vis trokštame kažkokios amžinos neišmatuojamos laimės ir tai vyksta visada – ar esi jaunas, ar senas. Seni žmonės, lygiai kaip ir jauni, nori būti laimingi. Vienam laimė yra sveikata, kitam – kokia nors gerovė, trečiam – artimi žmonės... Tai labai individualu, bet, manau, šis klausimas mus visus vienija: mes visi ieškome laimės.
Esate dvasingas žmogus, tai sklinda ir iš Jūsų dainų. Ar esate ir religingas?
Manau, pasaulyje yra viena religija, tai – viltis ir tikėjimas. Viskas grįsta tikėjimu. Mes galime teigti, kad netikime niekuo, bet tai nebus tiesa. Mes tikime visur ir visada. Tikime gražesniu rytojumi, tikime, kad būsime laimingi, nesirgsime, galiausiai, yra tokių, kurie tiki, jog jiems niekada taip nenutiks ir jie nemirs. Mes tikime be paliovos. Na, o, kalbant apie pasaulio religijas, jokio skirtumo, koks augintojo rūbas, šuo jį pažįsta bet kuriuo atveju – ar jis vienaip apsirengęs, ar kitaip. Todėl manau, kad religijos yra tarsi spalvos. Vienam patinka žalia, kitam – mėlyna…
Kaip apibūdintumėte savo santykį su Dievu?
Apie Dievą žmonės dažniausiai nenori nieko girdėti... Tik imk kalbėti apie Jį ir būsi pavadintas senamadišku, sektantu arba fanatiku. Tačiau manau, kad visi turime tą santykį ir giliai širdyje jis tikrai yra vienoks ar kitoks. Vis dėlto tai labai intymu ir individualu, todėl nemanau, kad verta apie tai šnekėti. Tai reikia jausti. Gyvename tokiame amžiuje, kai didelė reikšmė teikiama materialiems, laikiniems dalykams.
Jūs savo muzika skatinate klausytojus pažvelgti giliau, atsigręžti į save. Kada pats pajutote bežvelgiąs giliau? Ką atradote ir kas Jums yra tikra?
Nuo mažens man kilo klausimai: kas aš esu, kodėl viskas yra būtent taip, kodėl čia patekau, kokia to prasmė? Mano manymu, tam tikrame gyvenimo etape šie klausimai kyla kiekvienam, tik mes arba juos nustumiame, arba negalime nustumti ir imame ieškoti. Man patinka žmonės ieškotojai, ieškantys atsakymų. Tai yra procesas, taip mes tobulėjame. Materija mūsų niekada nevers tobulėti ir jos niekada nebus gana. Juk tai kaip smėlis tarp pirštų: čia yra, čia nebėra, čia esi gerbiamas ir mylimas, čia – jau visų pamirštas... Manau, visi atsakymai yra mūsų širdyje, tiesiog reikia nebijoti ir ryžtingai dirbti su savimi, kad tuos atsakymus išgirstume. Praeities nebėra, o ateities – dar nėra. Visada tėra esamasis laikas.
Ar Jums dažnai pavyksta gyventi čia ir dabar, susilieti su esama akimirka, išvengiant įvykių forsavimo ar savigraužos dėl praeities klaidų?
Būna visaip, nesu visišką darną pasiekęs jogas. Gyvename materialiame pasaulyje, kuriame labai sunku išlaikyti vidinę ramybę. Na, o ramybė ir laimė yra sinonimai. Juk kai esi ramus viduje, esi ir visapusiškai laimingas. Šiandieniniame pasaulyje ramus žmogus kartais būna palaikomas abejingu, bet tai nėra tiesa. Ramus žmogus dažnai būna abejingas materijai ir materialiems dalykams, bet tai nėra abejingumas amžinosioms vertybėms. Šiais laikais būti laimingam, tikrai nuoširdžiai laimingam yra be proto sunkiai pasiekiama būsena. Labai dažnai pastebiu, kad visa žiniasklaida, įskaitant ir televiziją, o dažniausiai ir patys atlikėjai, enterteineriai, kitaip tariant, personažai, jaunam (ir ne tik jaunam) žmogui bruka idėją, jog, būdamas populiarus, būsi laimingas, fainas, linksmas, visada besišypsantis TV ekrane, važinėsi naujausiu automobiliu, dėvėsi gražius drabužius, tave visi gerbs ir mylės, skanduos tavo vardą, norės su tavimi fotografuotis arba bent trumpai su tavimi šnektelti… Galiu tęsti ir tęsti, bet esmė yra ta, kad visa tai visiškai neturi nieko bendro su tikra vidine laime, dažniausiai tai yra tiesiog fiktyvi apgaulė demonstruojant, jog esi laimingas ir kupinas pilnatvės, tačiau po ta kauke slepiasi prislėgtas, nepilnavertis, kompleksų pilnas žmogelis.
Kaip manote, žmogus yra savo likimo kūrėjas ar gyvenimo pamokos nulemiamos dar prieš žmogui gimstant ir užrašomos žvaigždėse?
Manau, kai kas yra nulemta, tačiau yra dalykų, kuriuos mes galime keisti. Tikiu, kad mus nuolat auklėja, „duoda botago“. Dėl to botago mes atsigręžiame į amžinąsias vertybes. Vargu ar tobulėtume neparagaudami gyvenimo druskos ir kančios. Turbūt išpūstume savo ego iki begalybės ir jaustumėmės esantys dievai. Todėl viskas, kas gyvenime vyksta ne pagal mūsų planą, yra tik į naudą, nes taip mes pabundame iš viso šio sapno. Naujausią albumą pristatėte Nacionaliniame kraujo donorystės centre, veganu tapote ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl etinių priežasčių, entuziastingai dalyvaujate ir imatės organizuoti labdaringus bei toleranciją ir dvasingumą skatinančius renginius. Šie poelgiai geriau nei žodžiai pasako apie Jūsų humaniškumą. Ką patiriate skleisdamas gerumą? Ar duoti maloniau nei gauti?
