Milos dienoraštį cituoja Didžiosios Britanijos tinklalapis mirror.co.uk.
Atvykusi į svetimą šalį Mila iškart prisijungė prie auklių grupės feisbuke ir susidraugavo su mergina, vardu Tais. Tačiau Tais buvo kitokia, nei Mila manė.
2014-ųjų balandžio 29-oji: blogiausia diena mano gyvenime. Šiandien buvo blogiausia diena mano gyvenime. Turėjau grįžti namo į Vokietiją. Tais parašė žinutę, kad galėtų nuvežti mane į oro uostą. Mes iki tol nebuvome nė karto susitikusios, tačiau daug susirašinėjome, be to, mačiau nuotraukų jos socialinio tinklo profilyje.
Nustebau, kai vietoj Tais pamačiau per 30 metų vyrą. Jis skubiai paaiškino, kad yra Tais draugas. Ji esą paprašė mane nuvežti į jos namus prieš pasukant į oro uostą, nes ji prastai pažįsta Oksfordą.
Vyras iš pradžių atrodė malonus, tačiau kai išvažiavome iš miesto, supratau, kad kažkas negerai. Jis galiausiai sustojo atokioje kaimo gatvelėje. Beviltiškai bandžiau kovoti, bet vyras buvo stipresnis.
Jis man trenkė ir grasino nužudyti. Supratau, kad grasinimai rimti. Tada jis mane du kartus išprievartavo.
Maniau, kad mirsiu. Pasitenkinęs vyras įstūmė mane atgal į autobusiuką. Pradėjo važiuoti, tačiau mašina sugedo. Jis man pasakė, kad turėsime eiti. Paprašiau mane paleisti. Pradėjau eiti priekyje – o tada ėmiau bėgti.
Kai pamačiau du darbininkus ūkyje, suvokiau, kad liksiu gyva. Jie mane nusivedė į sodybą ir paskambino policijai.
Atvažiavo dvi policininkės, paėmė bandinį ir užsirašė mano pasakojimą. Jos buvo malonios. Aš visą laiką kūkčiojau. Atsiprašinėjau, kad buvau tokia kvaila, ir sakiau, jog tai mano pačios kaltė.
Po kiek laiko sužinojau, kad vyras areštuotas. Pasirodo, jokios Tais nebuvo – jis visą laiką apsimetinėjo. Buvau apstulbusi, tačiau palengvėjo, kad jį sugavo.
Po šešių valandų mane nuvežė į policijos nuovadą. Manęs vėl klausinėjo, tačiau šį kartą viską filmavo. Susitvardžiau ir apsiverkiau tik kartą.
Balandžio 30-oji: kas, jei? Policija praėjusią naktį man skyrė viešbučio kambarį. Nemiegojau. Šiandien davė vaistų, turinčių užkirsti kelią lytiškai plintančioms ligoms. Mane išprievartavęs vyras Christianas Pereira, pasirodo, ruošėsi išvažiuoti iš šalies: su savimi turėjo netikrą itališką tapatybės kortelę, 3 tūkstančius svarų sterlingų (apie 4 tūkst. eurų) ir savo daiktus.
Vis klausiau savęs – kas, jei? Kas, jei būčiau atsisakiusi lipti į autobusiuką? Labai pykau ant savęs. Kaip galėjau būti tokia patikli? Policija pasiūlė susisiekti su Oksfordo seksualinės prievartos ir išprievartavimų krizių centru. Jame viskas buvo puiku.
Gegužės 1-oji: pirmasis panikos priepuolis. Šiandien parskridau namo, dabar esu su savo šeima. Mane ištiko pirmasis panikos priepuolis, kai pasakojau jiems, kas atsitiko. Širdis siaubingai daužėsi. Negalėjau kvėpuoti. Jaučiausi negalinti nieko kontroliuoti. Maniau, kad susmuksiu ir mirsiu.
Tėvai iš karto iškvietė greitąją medicinos pagalbą, ir mane nuvežė į ligoninę. Gydytojai paaiškino, kad tai buvo itin stipri reakcija į stresą.
Gegužės 15-oji: beviltiškumas. Ligoninėje praleidau 15 dienų. Gydytojai buvo nuostabūs, tačiau iš pradžių jais nepasitikėjau. Man buvo paranoja. Nebuvo leidžiama užsirakinti, todėl negalėjau užmigti.
Oksfordo seksualinės prievartos ir išprievartavimų krizių centre dirbanti Maria su manimi nuolat palaikė ryšį, susirašinėjome elektroniniais laiškais, tačiau kartais kalbėdavomės ir telefonu. Ji man padeda, kai situacija man atrodo beviltiška, kai esu pernelyg silpna susiimti.
Gegužės 27-oji: kaltė, bet ne gėda. Nuo išprievartavimo praėjo beveik mėnuo. Man suėjo 20 metų, tačiau jaučiuosi daug vyresnė. Negaliu susikoncentruoti, vis kaltinu save, kad buvau per daug naivi. Jaučiu pasibjaurėjimą, bet ne gėdą. Gėdytis turėtų mane išprievartavęs vyras.
Gegužės 28-oji: prisiminimai. Negaliu užmigti, mane pykina, svaigsta galva. Kai užsimerkiu, prieš akis iškyla prisiminimai. Man išrašė raminamųjų vaistų.
Lankausi pas psichologę, tai padeda. Ji mane moko būdų, kaip susitaikyti su situacija.
Birželio 15-oji: draugų parama. Manau, kad jau galiu pasakoti draugams apie išprievartavimą. Anksčiau nevartojau to žodžio, nes jis atrodė per daug brutalus, tačiau kuo daugiau kalbuosi su draugais, tuo daugiau verkiu ir tuo lengviau. Tas žodis po truputį ima atrodyti ne toks siaubingas.
Liepos 12-oji: noriu gyventi. Tai gali atrodyti keista, bet, nepaisant to, ką patyriau, pastarąsias kelias savaites pabundu jausdamasi dėkinga, kad vis dar esu gyva.
Kiekviena diena tapo dovana. Noriu gyventi. Planuoju grįžti susitikti su drauge ir Maria, kuri man labai padeda.
Liepos 28-oji: gyvenimas panašėja į normalų. Šiandien sužinojau tyrimų dėl lytiškai plintančių ligų rezultatus. Visa laimė, medikai nieko bloga nerado. Jaučiu, kad mano gyvenimas po truputį darosi panašus į normalų, tačiau giliai širdyje nemanau, kad kada nors ir vėl bus normalus.
Rugpjūčio 15-oji: kaltas. Teismas Oksforde Ch.Pereirą paskelbė kaltu dėl prievartavimo ir seksualinio išpuolio. Nebus teismo proceso, todėl man nereikės viešumoje vėl išgyventi to, ką patyriau tą dieną.
Rugsėjo 19-oji: būdai susitaikyti. Sudariau trumpą sąrašą būdų, kurie padeda susitaikyti su esama situacija.
Juos išmokau per pastaruosius kelis mėnesius.
1. Neslopinti liūdesio ir pykčio.
2. Išmokti įveikti panikos priepuolius.
3. Palepinti save – nueiti į restoraną, kiną ar nusipirkti ką nors ypatingo.
4. Retkarčiais leisti sau pasidaryti laisvadienį.
5. Įsisąmoninti, kad nėra nustatyto laiko, per kurį privalau atsigauti. Retkarčiais žengiu žingsnį atgal, užuot ėjusi pirmyn, tačiau išmokau visada toliau judėti į priekį ir neprarasti vilties.
Spalio 20-oji: nauja pradžia. Prieš kelias savaites persikrausčiau į kitą miestą, mokausi universitete. Būna dienų, kai išgyvenu dėl to, kas įvyko, bet laiminga, kad esu čia.
Lapkričio 13-oji: bausmė. Pagaliau atėjo laikas, kai bus paskelbta bausmė. 31-erių Ch.Pereira nubaustas kalėti 13 su puse metų. Tiesą sakant, norėčiau, kad jis būtų įkalintas iki gyvos galvos, nes nemanau, jog jį kada nors bus saugu paleisti. Vyras teisme apibūdintas kaip negailestingas, žiaurus ir labai pavojingas.
Kai Ch.Pereira bus paleistas iš kalėjimo, jis privalės grįžti į Braziliją, kur turės atlikti bausmę už išprievartavimą 2012-aisiais.
Savo pareiškime padėkojau policijai ir Oksfordo seksualinės prievartos ir išprievartavimų krizių centrui už nuolatinę paramą.
Jie padėjo suprasti, kad neturiu kentėti tyliai, kad gyvenimas po išprievartavimo tęsiasi ir kad esu ne viena.
Gruodžio 21-oji: Kalėdos. Grįžau namo Kalėdoms. Šiuo metu draugauju su vienu vaikinu. Dabar jaučiuosi laiminga, džiaugiuosi, kad galiu vėl susitikti su draugais. Jie sakė, kad žavisi mano drąsa ir tvirtumu. Planuoju per šias Kalėdas padėkoti visiems žmonėms, kurie man svarbūs.
2015-ųjų sausio 1-oji: Naujieji metai. Vienas mano pasižadėjimų naujaisiais metais – ir vėl pradėti bėgioti, nes sportas padeda įveikti stresą. 2015-aisiais planuoju nubėgti ir nueiti 365 mylias (587 kilometrus).
Kiekviena diena man bus tarsi dar vienas žingsnis, dar viena nueita mylia mano kelionėje.
Vasario 14-oji: nejaučiu neapykantos. Santykiai su vaikinu nutrūko, tačiau patirtis buvo gera. Džiaugiuosi, kad dėl išprievartavimo nepradėjau nekęsti visų vyrų. Universitete dėl streso negalėjau laikyti visų egzaminų, tačiau padariau viską, ką galėjau.
Kovo 9-oji: ilgalaikės terapijos pradžia. Po ilgų laukimo mėnesių pagaliau prasidėjo ilgalaikė terapija. Bus sunku, tačiau žinau, kad tai padės susitaikyti su praeitimi.
Balandžio 29-oji: 365 dienos. Nuo išprievartavimo praėjo 365 dienos. Matau visą kelią, kurį nuėjau. Supratau, kad esu stipri, esu kovotoja, myliu gyvenimą ir niekas iš manęs to neatims.
Išprievartavimas gali tave sužlugdyti, sunaikinti, tačiau tu gali atsigauti ir tapti stipresnė, nei kada nors buvai.
Parengė Dorotėja NOREIKAITĖ
