Kodėl psichologai įspėja, kad negalėdamas atitrūkti mintimis nuo darbo, žmogus tik veltui švaisto laiką, nes tokių atostogų negalima vadinti poilsiu?
Atėjus atostogoms ar savaitgaliui, žmonės pasidaro kur kas imlesni įvairioms infekcijoms, jautriau reaguoja į skausmą, skundžiasi prasta savijauta. Taip gali atsitikti maždaug kas dešimtam vasarą atostogaujančiam žmogui. Šį fenomeną psichologai vadina „poilsiavimo“ liga, kuri gali turėti daug priežasčių.
Suplanuota kelionė į Ispaniją, kad galima būtų kiaurą dieną lepintis saulėje, maudytis, skaniai valgyti ir daug keliauti. Išėjo kaip visada – jau pačią pirmą atostogų dieną kamavo aukšta temperatūra, viduriavimas, todėl teko atostogas „pragulėti“ lovoje.
Paaiškėjo, kad toks netikėtumas užklumpa ne vieną atostogauti susiruošusį žmogų. Vien 2013 metais Vokietijoje vasarą sirgo kas dešimtas šalies gyventojas, kuris atostogavo.
Nyderlandų psichologai atlikto tyrimą, kuris iš dalies paaiškina, kodėl taip atsitinka. Tilburgo universiteto mokslininkai lygino dvi grupes, viena jų – tai žmonės, kurie kur kas dažniau suserga sulaukę atostogų arba savaitgalių, o kita buvo kontrolinė grupė.
Šių grupių atsakymai iš esmės skyrėsi. Paaiškėjo, kad atostogaujantys žmonėms kur kas dažniau skundžiasi skausmu, išsekimu, taip pat įvairiomis infekcijomis.
Slaptas kaltės jausmas
Tyrimas parodė, kad abi šios grupės turi dar vieną esminį skirtumą. Tie asmenys, kurie atostogaudami kur kas dažniau pasiligoja, taip pat dažniau kenčia darbe nuo streso, taip pat skundžiasi dideliu darbo krūviu.
Jie prisipažino – netgi poilsiaudami sunkiai atitrūksta nuo minčių apie darbą, jiems taip pat sunkiau suvaldyti stresą.
„Nieko neveikdami tokie žmonės jaučiasi blogai, nes ramybė ir atsipalaidavimas jiems yra susijęs su kaltės jausmu. Netgi dienos, kai nereikia eiti į darbą, jiems gali tapti kančia“, – aiškino Nyderlandų psichologai.
Kaip pakeisti požiūrį
Gebėjimas tinginiauti ir nieko neveikti – vertinga dovana, kuri duota ne kiekvienam žmogui.
Jei žmogus negali poilsiaudamas atitrūkti nuo minčių apie darbą, jo savijautą gali pabloginti taip pat pernelyg didelis dėmesys pojūčiams ir kūno signalams.
Menkiausias peršalimas gali būti suprastas kaip rimtas ženklas. Todėl psichologai mano, kad skersvėjis ar staiga pasikeitęs oras čia niekuo dėti.
Kodėl sutrinka imuninė sistema
Svarbų vaidmenį atlieka biochemija. Tiek didelis stresas, tiek nuolatinis stresas keičia imuninę sistemą. Ronaldas Glaseris iš Ohajo universiteto (JAV), peržiūrėjęs daug rimtų tyrimų, padarė išvadą, kad stresas veikia imuninę sistemą dviem kryptimis.
Stresas alina imuninę sistemą, todėl organizmas pasidaro imlesnis bakterijoms, virusams, tai sukelia uždegimus ir autoimunines ligas.
Stresas slopina imuninį atsaką, todėl lėčiau gyja žaizdos. Yra žinoma, kad paskiepijus mažiau susidaro antikūnų, jei žmogus kenčia nuo stipraus streso, pavyzdžiui, studentai, kai jiems reikia laikyti egzaminus.
Panašiai veikia ir lėtinis stresas, pavyzdžiui, paskiepijus medicinos specialistus, kurie prižiūri Alzheimeriu sergančius pacientus, buvo pastebėta, kad jų kraujyje susidaro mažiau antikūnų.
Gydytojas ir streso tyrinėtojas Hartmutas Schachingeris iš Tryro universiteto ( Vokietija) paaiškino, kad peršalimo simptomų gali ir nebūti, nes streso hormonai, tokie kaip kortizolis, slopina imuninį atsaką.
Toks veikimas yra prasmingas evoliucinės biologijos požiūriu. Jei gresia mirtinas pavojus, žmogus turi veikti – kovoti, gintis arba bėgti. Taip elgdavosi mūsų protėviai.
Dabar pavojaus akivaizdoje žmogus priverstas greičiau mąstyti. Kad šios pastangos būtų sėkmingos, visos kitos organizmo funkcijos turi būti prislopintos, imuninė sistema – taip pat.
Praėjus stresui, kūnas suserga. Netgi sloga ir kosulys gali būti susijęs su stresu, kuris mažina organizmo gebėjimą atsispirti įvairiems peršalimo sukėlėjams.
Nyderlandų mokslininkai taip pat apklausė žmones, kuriems pavyko atsikratyti „poilsiavimo“ ligos, ilgainiui jie išmoko džiaugtis atostogomis.
Kaip jiems tai pavyko? Paaiškėjo, kad daugelis jų pakeitė darbą, o kai kurie paaiškino, kad darbas dabar nėra svarbiausias jų gyvenime.
Parengė Danutė Jonušienė
