Sunkumų gyvenime turėjau nuo mažumės, pradedant nuo to,kai užaugo mano brolis ir paliko namus, tuomet sesė, o man buvo tik šešeri. Buvo sunku, nes likau viena, mane paliko net du žmonės su kuriais augau, skaudu ir atrodė neteisinga.
Mama daug dirbdavo, tėtis gyveno atskirai. Po maždaug metų mane paliko ir tėtis, jis mirė. Taigi likau dar vienišesnė, nemačiau nei brolio,nei sesers, nei tėčio. Galima sakyti ir mamos nemačiau,ji stengėsi išlaikyti mus, dirbdavo labai ilgai nuo pietų iki vėlaus vakaro,kai man jau tekdavo eiti miegoti ir jos nesusitikdavau...
Augau pati, kaip mokėjau, stengiausi ir mokytis, bet aišku kartais neišeidavo,norėdavosi išeiti ir pažaisti į kiemą su kiemo draugais. Bėgo laikas, aš stiprėjau, nes prie visko pripratau, sesė ir brolis aplankydavo mus, atveždavo ir lauktuvių ,tai aišku buvo maža paguoda. Su laiku susitaikiau su viskuo,kaip yra, turėjau gerų mokytojų mokykloje, jos man padėdavo su namų darbais, mane palaikė.
Pradėjau lankyti dainavimo būrelį, atradau tai,kas man patinka. Viskas susitvarkė, viską ištvėriau, per daug nesureikšminau savosios situacijos,juk būna ir blogiau... Laikas viską sugydė ir pateikė daug siurprizų ir dovanų gyvenime: daug praradau,bet daug atradau. Manai, jog niekada nereikia savęs gailėti, nes tada būna dar blogiau ir tampi auka, gali net susirgti depresija. O tai – juk ne išeitis.
***
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano vidinė pergalė“.
Kiekvieno publikuoto rašinio autoriui leidykla „Obuolys“ padovanos po įdomią ir naudingą knygą, o geriausio rašinio autoriui ar autorei SPA VILNIUS padovanos 60 minučių trukmės ESPA aromaterapinį masažą su karštais akmenimis.
Jūsų istorijų laukiame iki rugpjūčio 30 dienos el. paštu gyvbudas@lrytas.lt.
