Šio centro gyventojų sveikimas – ilgas ir sudėtingas, nes iki šiol pasaulyje nėra tokių tablečių, kurios išgydytų nuo priklausomybės ligos.
Ištrūkti iš uždaro rato, kai vieninteliu gyvenimo tikslu tampa narkotikų dozė, nėra paprasta. Tai rodo ir centro pavadinimas.
1992 metais „Nugalėtojų akademija“ tapo pirmuoju šalyje reabilitacijos centrų, kadangi buvo įsikūrusi prestižinėje Vilniaus vietoje, prie Nemenčinės plento, Nugalėtojų ir Pasakų gatvių kampe, L.Gasiliauskui nereikėjo ilgai galvoti įstaigos pavadinimo.
Daug metų Vilniuje veikusi bendruomenė prieš trejus metus persikėlė iš sostinės į Labanoro regioninį parką Molėtų rajone.
Utenos girininkams priklausę apleisti poilsio namai atgijo, pravertė netgi slėptuvė, kuri turėjo saugoti atominio karo metu. Išvalius pastato rūsį nuo pelėsių, čia atsirado jauki virtuvė, sporto salė, sauna ir infraraudonųjų spindulių pirtis, netgi baseinas, kur galima atsigaivinti išėjus iš pirties.
Erdvus dviejų aukštų pastatas tapo antraisiais namais daugiau nei 20 žmonių, kuriems gyvenimas buvo netekęs prasmės. Čia įrengti taip pat svečių kambariai, kuriuose gali nakvoti tėvai ir artimieji, turintys teisę pasimatyti su reabilitacijos programos dalyviais.
Yra taip pat įrengta aikštelė krepšiniui, tinkliniui ar futbolui.
Nors iš tolo dviaukštis pastatas atrodo kaip sanatorija ar poilsio namai, čia galioja griežtas taisyklės.
Kelias į sveikimą ilgas, jo neįmanoma pagreitinti, o kai kam tai tampa gyvenime svarbiausia užduotimi.
Reabilitacinės bendruomenės nariai turi daug mokytis, visų pirma, socialinių įgūdžių, nes jie nebuvo suformuoti.
„Reikia mokytis laisvalaikio praleidimo formų, nes kai ateina savaitgalis mūsų bendruomenės nariams būna sunkiausia, jie nežino, ką veikti, kuo užsiimti.
Reikia atkurti santykius su artimiausiais žmonėmis: tėvais, šeimos nariais, savo vaikais. Reikia reguliuoti santykius su teisėsauga, antstoliais, grąžinti tūkstantines skolas. Reikia stiprinti fizinę sveikatą, mokytis bendrauti be keiksmažodžių“, – pasakojo L.Gasiliauskas.
Išpažintis – visų akivaizdoje
- Ar sunku čia patekti? – pasiteiravau.
– Ir sunku, ir lengva. Vietų yra, todėl nėra kliūčių. Tačiau žmogus turi norėti gydytis nuo priklausomybės ligos. Jis turi atvykti savo noru, blaivus, turi būti atlikti narkotinių medžiagų testai.
Pas mus vyksta griežta atranka, kurioje dalyvauja reabilitacijos centro pacientai ir specialistai. Vyksta viešas balsavimas. Yra daugybė priežasčių, dėl kurių žmogui gali būti parodytos durys. Vienas tokių kontrolinių klausimų: „Nori, mes tavo tėvams pasakysime, kad tavęs nepriimame?“ Jei kandidatas sutinka, mes jo nepriimame.
To užtenka, norint įsitikinti, ar jis pasiryžęs gydytis. Jei narkotikų vartotoją čia atvežė per prievartą jo tėvai, nieko gero nebus. Po mėnesio jis išvyks, vadinasi, bus veltui iššvaistytos Europos Sąjungos lėšos ir Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, o taip dažniausiai atsitinka, kai atvyksta nemotyvuotas pacientas. Jis neturi užimti kito žmogaus vietos, kuriam mūsų pagalba yra kur kas reikalingesnė.
Priėmimo metu dalyvauja visi reabilitacijos centro nariai. Man patinka, kad pas mus naujų narių priėmimas vyksta viešai, o ne administracijos slaptu balsavimu.
Jei mane kaip administracijos centro vadovą galima apgauti, jų apgauti neįmanoma. Sunku apgaudinėti žmones, vartojusius narkotikus daug metų ir nekart kalėjusius. Melagingas atsakymas jiems kelia juoką, nes jie visa tai yra patyrę. Dažnai dar ir daugiau.
- Ar tai reiškia viešą pažeminimą?
– Kodėl taip galvojate? Ar pasakojimas apie save ir savo gyvenimą gali ką nors įžeisti?
Nors per atranką gali pasitaikyti ir nepatogių klausimų, pavyzdžiui, „Kaip galėjai vartoti narkotikus, jei niekur nedirbai? Iš kur gaudavai pinigų?“
Jei mes planuojame kartu gyventi su žmogumi, prašome viską papasakoti apie save nuo kūdikystės, nes mes turime jį pažinti. Aš taip pat noriu žinoti, su kuo aš gyvensiu, nes reabilitacijos programos trukmė – 12-14 mėnesių. Gydosi ilgiau nei metus
– Kodėl reikia keturių reabilitacijos fazių? Gal pakaktų vienos ar dviejų?
– Mūsų gydymas struktūruotas. Jei žmogus stoja į universitetą ir pasirenka bakalauro studijas, po ketverių metų gauna diplomą. Jam juk nekyla minčių, kad galėtų gauti diplomą dukart greičiau – jau po dvejų metų. Taip yra ir su reabilitacijos programa, kurią sudaro keturios fazės. Jei nori žmogus nori pasiekti tam tikrų rezultatų, turi baigti visą programą.
Detoksikacija – tik pirmas žingsnis
- Ką manote, jei buvęs narkotikų vartotojas sako: „Pažiūrėsiu, ar man tai tinka“?
– Kai žmogus į mus kreipiasi, jis turi įvairių tikslų. Jį valdo tiek juodoji, tiek baltoji motyvacija. Paminėsiu, visų pirma, juodąją motyvaciją – dažnai žmogus neturi kur gyventi, bijo patekti už grotų, prarado sveikatą, jaučiasi niekam nereikalingas, jis neturi, kur eiti, nori numirti.
Jei žmogus pasiryžo nevartoti narkotikus, tai – baltoji motyvacija. Tai rodo, kad ne viskas prarasta.
Svarbu paaiškinti, kad priklausomybė nuo narkotikų – psichikos liga, o narkotikų vartotojas yra ligonis, todėl neverta imtis savigydos.
Atėjusiam į odontologijos kabinetą žmogui taip pat paaiškinama, kokiu būdu bus mėginama išsaugoti skaudamą dantį. Jei žmogus tik gauna nuskausminamųjų, o danties kanalas lieka neužplombuotas, gali susidaryti pūlinys. Tokiais pavyzdžiais stengiuosi įtikinti naujoką, kad vien detoksikacijos nepakanka, norint pasveikti.
Detoksikacija tėra mažas žingsnis, būtinas, bet tai tik gydymosi pradžia. Jei žmogus nesutinka su mūsų siūloma programa, atsisveikiname ir sakome: „Atvykite kitais metais, žinoma, jei dar būsite gyvi.“
- Ar būna nesėkmių? Ar pasitaiko tokių atvejų, kai būnate priversti atsisveikinti su savo nariu?
– Taip atsitinka, kai pokyčiai būna minimalūs, o tai gali įvertinti mūsų specialistų komanda. Pavyzdžiui, po pusmečio vieną žmogų turėjome perkelti atgal į pirmąją reabilitacijos fazę.
Tai reiškia, kad jis veltui čia praleido šešis mėnesius. Dar po mėnesio mūsų bendruomenė balsuos, ar tas žmogus turi teisę toliau tęsti reabilitaciją, ar turi būti pašalintas iš bendruomenės.
Niekas nieko ant lėkštutės neatneš. Kartą susitikęs su mūsų pacientais gydytojas psichoterapeutas Valius Sruoga taip paaiškino užduotį: „Mes visi už tave galime pastenėti, bet padaryti „reikalą“ ant puoduko teks tau pačiam.“
Tai – sunki užduotis, manau, yra kur kas psichologiškai lengviau, kai apie pacientą šokinėja medikų komanda, o jis guli lovoje ir nieko nedaro.
Galioja griežtas draudimas – jokių meilės romanų
– Ar čia gyvena ir moterys?
– Reabilitacijos centro brandumą galima vertinti pagal įvairius kriterijus, vienas jų – ar bendruomenė skirta tik vyrams, ar čia gali gydytis taip pat ir moterys.
Jei nepriimamos moterys, vadinasi, administracija pasilengvino darbą.
Pas mus draudžiami intymūs santykiai. Taikomos įvairios sankcijos, netgi pašalinimas iš bendruomenės.
Įsimylėjimas taip pat netoleruojamas, nes toks žmogus negali susikaupti, negirdi, kas vyksta per užsiėmimus, jis laukia tik pertraukos, sukelia kitų narių pavydą. Tada kiti vyrai manęs klausia: „O kodėl jam galima, o man – ne?“
Sukūrę porelę žmonės iškrenta iš terapinės programos, jiems čia ne vieta. Maža to – jei draugė ar draugas nutaria pasitraukti iš bendruomenės, apie 90 proc. atvejų išsivedama ir kita pusė.
Kaip vyrai ir moterys drausminami? Taikomi įvairūs apribojimai – abiejų lyčių atstovams leidžiama bendrauti tik esant pašaliniam arba draudžiama visai bendrauti, jei ir tai nepadeda – vienas vienoje miško pusėje iškasinėja kelmus ir daro parką, kitas – kitoje.
- Ar čia nėra prieštaravimo? Teigiamos emocijos turėtų stiprinti šviesiąją asmenybės pusę. Kodėl norima tai slopinti?
– O jei nėra sukurtos tos šviesiosios asmenybės pusės? O jei galvelėje – ne emociniai ryšiai, o tik mintis apie seksą palėpėje?
Mūsų vyrai turi mokytis gerąja prasme pažinti moteris, nes jie matė tik stotį. Jie turi subręsti tokiam bendravimui.
Atimamas mobilusis telefonas ir kompiuteris
- Kaip vyksta sveikimas? Kokios yra reabilitacijos programos dalys?
– Pirma fazė – jokių kontaktų, jokių telefonų, skambučių artimiesiems, jokio susirašinėjimo, negalima išvykti iš centro, nebent sveikatai grėstų pavojus, jokio pasimatymo su šeimos artimaisiais, draugais. Mūsų metodika skirta tam, kad žmogus būtų „išimtas“ iš tos aplinkos, kuri jam pavojinga.
Antra fazė – ribotų kontaktų fazė, mūsų gyventojai jau gali kreiptis prašydami leisti jiems paskambinti savo artimiesiems. Jei paciento būsena yra stabili, pokalbyje dalyvauja centro atstovas.
Visi laiškai yra cenzūruojami, svarstome, ar galime bendruomenės nariui jį perduoti, ar – ne, nes laiškas gali ateiti iš įkalinimo įstaigos, gali artimieji aprašyti kokią nors netinkamą situaciją šeimoje, pavyzdžiui, motina gali pasiskųsti, kad ji yra mušama, todėl sūnus vyks jos gelbėti, o po savaitės bus tabore, kur ieškos narkotikų.
Trečia fazė – kontaktinė, todėl kas antrą savaitgalį leidžiama pacientams išvykti į namus. Yra skiriamos dviejų savaičių terapinės atostogos, kad savarankiškai susitvarkytų savo reikalus, pavyzdžiui, susitiktų su būsimu darbdaviu.
Ketvirta fazė – sugrįžimas į visuomenę, todėl buvęs narkotikų vartotojas turi rasti darbą arba pradėti mokytis.
Tokia programa pripažinta daugelyje pasaulio šalių.
Mes siūlome taip pat 12 žingsnių programą, kuri taikoma tiek Anoniminių alkoholikų, tiek Anoniminių narkomanų savitarpio paramos grupėse. Stengiamės kiekvienam asmeniui sudaryti individualią terapinę programą. Jis gali konsultuotis su psichologu, socialiniu darbuotoju, gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, taip pat įsitikinti darbo bei meno terapijos veiksmingumu.
Taip pat yra galimybė keisti administracines nuobaudas į viešuosius darbus centro teritorijoje.
Nuo 1992 -ųjų mūsų bendruomenėje sveiko apie 400 žmonių, iš kurių beveik 300 baigė reabilitacijos kursą ir gavo pažymėjimą.
