Prieš septynerius metus fotografas sendaikčių turguje atrado 1985 metais išleistą įspūdingą albumą „Vilniaus architektūra“ su fotomenininko Mečislovo Sakalausko (86 m.) nuotraukomis. Jevgenijui pasidarė labai įdomu pamatyti, kaip dabar atrodo tos pačios Vilniaus vietos, pastatai.
Radęs keliasdešimt knygoje įamžintų sostinės vietų fotografas nemažai laiko praleido ieškodamas tų pačių rakursų pats darydamas nuotraukas. Kai kurios vietos pasikeitė beveik neatpažįstamai, kai kurios – labai mažai.
Ieškodamas vietų iš „Vilniaus architektūros“ Jevgenijus pradėjo fotografuoti langus ir duris. Kodėl jį sudomino būtent langai ir durys? Kas juose ypatinga?
„Tai mažos tave supančio miesto detalės, pro kurias daug kartų ėjai, bet niekada jų nepastebėdavai. Vilnius – nuostabaus grožio miestas, tik reikia pakelti akis nuo išmaniojo telefono ekranėlio“, – sakė Jevgenijus.
Vienomis įdomesnių detalių jam tapo būtent seni langai ir durys. Daugybę kartų dažyti, nušveisti ir vėl perdažyti, kai kur jau kelis dešimtmečius neatveriami. Ar už jų dar gyvena žmonės?
„Kiek kartų kažkas nubėgdavo laiptais žemyn, skubėdamas į mokyklą, pasimatymą, darbą, atidarydavo tas senas gražias duris, kad vakare vėl sugrįžtų namo. O kažkas atidarydavo, kad niekada negrįžtų“, – sentimentaliai kalbėjo Jevgenijus.
Jis ragino atidžiau įsižiūrėti, kiek duryse detalių – išskobtų, išlenktų, įspaustų. Ir jos visos skirtingos, tai – rankų darbas. Jas norisi paliesti lyg seno medžio kamieną. Jevgenijui vienos senos durys suteikia daugiau vaizdinės informacijos nei kuris nors naujas miesto rajonas.
Vis įamžindamas įdomias detales fotografas pastebėjo, jog nauji plastikiniai langai, kad ir kokie panašūs būtų į senuosius savo forma ir pertvarų skaičiumi, vis tiek neteikia svarbios informacijos.
Pavyzdžiui, naujieji langai neturi mažų, į gatvės pusę atsiveriančių orlaidžių. Jevgenijui tie mažučiai langeliai siejasi ne tik su anga orui, bet ir senamiesčio jaukumu, kaip ir raudonų čerpių stogas ar akmenimis grįsta gatvė.
Šiuolaikiniai langai atsidaro į vidų, o seni mediniai – į gatvę. Ir čia Jevgenijui šovė mintis: „Girdėjau teoriją, kad anksčiau žmonės daugiau ir šilčiau bendravo, kaimynus pažinojo, atviresni buvo. Ir langai į gatvę atsidarydavo, nuo savęs. O dabar langai į vidų atsidaro, žmonės į vidų, į ekranėlius. Gal tai kaip nors susiję?“
