Rašytojas, žurnalistas, komunikacijos konsultantas ir įvaizdžio specialistas Giedrius Drukteinis priminė, kad per visą žmonijos istoriją elitas turėjo tris pagrindinius bruožus, padedančius atpažinti, ar asmuo priklauso elitui – nesvarbu, ar tai būtų karvedžių, medikų, pirklių ar juvelyrų elitas.
Iš prancūzų kalbos kilęs žodis „elitas“ reiškia geriausias, rinktinis. XVII amžiuje jis buvo naudojamas apibūdinti vertingas ir brangias prekes, dažniausiai audinius.
Į politinę literatūrą ši sąvoka pateko vėliau. Kai kurie filosofai netgi supriešindavo dvi visuomenės grupes: elitą, kurią sudaro mažuma, ir jam paklūstančią minią. Buvo netgi tokių politinių teorijų, įspėjančių apie rimtą pavojų – jei nėra elito, nėra ir brandžios visuomenės.
Sociologai elitu iki šiol vadina santykinai nedidelią dominuojančią visuomenės grupę, kuriai būdingos tam tikros savybės ir kuri suvokia save kaip dominuojančią.
Tačiau Lietuvoje elitas dažnai tapatinimas su įvairių priėmimų ir vakarėlių dalyviais. Ar tokie žmonės galėtų pasakyti kaip garsiausi pasaulyje filantropai: „Gėda mirti turtingam“?
– Kaip galima atskirti, ar žmogus priklauso elitui, ar – ne? – paklausiau G.Drukteinio.
– Elitui priklausantis žmogus visada turėjo būti žinomas, pavyzdžiui, santechnikas Vasia, apie kurį žino visas miestas. Jis – ne vairuotojas, ne diplomatas, ne karvedys, ne neurochirurgas, bet turi auksines rankas ir gali suremontuoti kiekvieną tualeto bakelį.
Antra elito savybė – toks žmogus visada privalėjo turėti kokį nors užsiėmimą, rimtą darbą, pavyzdžiui, auginti arklius, gaminti baldus, gelbėti žmogaus gyvybę, net jeigu reikia atverti jo kaukolę.
Trečia savybė, kuri svarbiausia ir kurios mums labiausiai trūksta, – elitui priklausančio žmogaus veikla visada turi didelį poveikį visuomenei. Pavyzdžiui, žirgų augintojas išveda naują ristūnų veislę, kuri išgarsina jo tėvynę visame pasaulyje, poetas parašo eilėraštį, už kurį gauna reikšmingą premiją, o taip atsitiko lietuvių poetui Eduardui Mieželaičiui, kai 1962 metais gavo Lenino premiją.
Elitui priklauso ir karvedys, kuris laimėjo mūšį ir užkariavo pusę Europos arba koks nors generolas, dovanojęs laisvę savo šaliai. Pasižiūrėjus į istoriją ir prisiminus kokią nors garsią pavardę, visada būna aišku, kad toks žmogus turėjo didelę įtaką.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį, imkime visų laikų geriausią Lietuvos krepšininką Arvydą Sabonį, niekas neabejoja, kad jis priklauso elitui. Tuo tarpu kitų krepšininkų, žaidusių „Žalgiryje“ kartu su A.Saboniu, mes galime ir neprisiminti. Vadinasi, jie nepriklauso elitui.
- Kaip jūs vertinate pramogų verslo atstovus, išgarsėjusius vien dėl to, kad atsirado tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje? Ar tai – elitas?
– Manau, talentingas dainininkas gali dalyvauti kokiame nors realybės šou, tarkim, „Baras“ ar „Kelias į žvaigždes“. Jis gali išgarsėti ir kurį laiką būti žinomas, o jo poelgis gali netgi kažką įkvėpti. O kas atsitinka vėliau? Jis išnyksta iš žydrojo ekrano.
Ar toks žmogus priklauso elitui? Ne, nes nėra jo veiklos tęstinumo, nėra poveikio visuomenei. Tokie žvaigždūnai būna nutolę per šviesmetį nuo elito.
Kodėl taip lengvai Lietuvoje švaistomasi žodžiu „elitas“?
Žodžius „elitinis“, „prabangus“, „legendinis“ ypač mėgsta žiniasklaida. Iš dalies tai mūsų, žurnalistų, kaltė.
Kita vertus, mes neišradinėjame dviračio, o žaidžiame pagal Holivudo seną taisyklę.
Ši taisyklė atskleidžia, kodėl Holivudo filmai populiarūs visame pasaulyje – nesvarbu, ar juos žiūri mongolai, afrikiečiai, meksikiečiai ar lietuviai. Kodėl taip yra?
Amerikiečių kino pramonė iki šiol sėkmingai pardavinėja iliuziją, kurią sukūrė žydai: „Tu negali būti viskuo, bet gali tapti bet kuo“. Holivudo filmuose viskas baigiasi gerai. Herojus gali būti storas, spuoguotas, iš jo visi šaiposi, bet galiausiai jis visus nugali ir laimi.
Žiniasklaida taip pat pardavinėja žmonėms viltį apie tai, kad viskas įmanoma, nes viskas yra arti mūsų. Žmogui, kuris kiaurą dieną vairavo sunkvežimį ar dirbo sunkų fizinį darbą, mes sakome: „Ar dar atsimeni tą mažą vaiką, kuris augo kaime, bėgiojo basas, ganė žąsis, o dabar tapo garsus?“
Tipiškas pavyzdys – koks nors kaimietukas, beraštis, netgi nepasakytum, kad gražus, dainuodamas surenka pilnas sales. Netgi dalyvauja kokiame nors užsienio festivalyje. Kurdami apie tai istoriją, mes nuolat primename kokiam nors kombainininkui: „Žiūrėk, viskas įmanoma“.
- O mokslininkai, kurie sukūrė pirmąjį lietuvišką palydovą ir jį paleido į kosmosą, ar jie priklauso elitui?
– Žinoma, jie yra elitas, tik savoje terpėje. Galbūt mes Lietuvoje turime itin gabių talentingų medikų, bet mažai žinome apie juos. Tai nėra pramogų pasaulio dalis. Galbūt mes turime pasaulyje taikliausią išminuotoją ar snaiperį, bet apie tai beveik nežinome. Mūsų, žurnalistų, kaltė, kad žodį elitas priskyrėme tiems asmenims, kurie nėra to verti.
Noriu pasakyti, kad tai, ką mes vertiname kaip elitą, nuolat istoriškai kito.
Nusikelkime į XVIII amžiaus Austriją. Kas buvo tada elitas?
Tada nebuvo televizijos, laikraščių, interneto, socialinių tinklų, Olimpinių žaidynių. Didžiausia prabanga buvo pramogos: opera, koncertai, žirgų lenktynės. Anais laikais nebuvo sporto, nors buvo gal koks nors galiūnas, kuris kilnojo vyno statines kaip plunksnas. Nebuvo pramogų industrijos.
Tačiau elitui galėjo priklausyti auksakaliai, juvelyrai, proceliano meistrai, architektai – visi tie, kurie aptarnaudavo didikus ir aristokratiško kraujo atstovus.
- Vadinasi, reikia tam tikrų ekonominių sąlygų, kad žmogus iškiltų ir taptų žinomas. Ar teisingai supratau?
– Kad žmogus galėtų išgarsėti, prieš kelis šimtus metų jam reikėjo mecenato, rėmėjo, o šiais laikais viena esminių aukštuomenės taisyklių – „Niekada nesistenk patekti į aukštuomenę, būk įdomus savo veikla ir darbais, o aukštuomenė pati tave susiras“.
