Psichologas-psichoterapeutas Olegas Lapinas atkreipė dėmesį į tai, kad prievartą patyrusios moterys išgyvena prieštaringus jausmus.
– Kaip keičiasi moters, kurią išprievartavo, elgesys?
– Prievartos aukos kurį laiką jaučia šoką, dažnai nesugeba papasakoti, kas atsitiko. Jų atmintis pradeda šlubuoti dėl vienos priežasties – jos mano, kad pačios išprovokavo smurtautoją. Jos dažnai kaltina save dėl to, kas įvyko.
Aukos sąmonėje netgi šmėkšteli tokia mintis: „Mes kartu tai darėme, todėl negaliu nieko smerkti.“ Toks požiūris nepagerina moters savijautos. Jai atrodo, kad ji apsidrabsčiusi purvais, yra nešvari.
Išprievartavimas slepiamas netgi nuo artimų žmonių, nes būna gėda tai prisipažinti. Moteris nerimauja, kad niekas negali jos suprasti.
Ilgainiui bręsta noras atkeršyti už neteisybę. Žinau ne vieną atvejį, kai būdama nepilnametė mergina patyrė giminaičių prievartą. Vėliau ji ėmė manyti, kad kažkas joje negerai ir būtina pakeisti.
Sulaukusi pilnametystės ji nutarė turėti kuo daugiau vyrų, su kuriais sietų intymūs santykiai. Mergina nenorėjo prisirišti nė prie vieno vyro, todėl juos palikdavo ir ieškodavo naujų pažinčių.
– Kodėl būna sunku atsitiesti?
– Sveikas protas galėtų pakuždėti nukentėjusiai moteriai – jei nepavyko su vienu vyru, nes jis pasirodė esąs prievartautojas, galbūt pavyks sutikti kitą, kuris padarys tave laimingą.
Bet sveiko proto mažai kas klauso. Pasąmonėje moteriai kažkas kužda: „Mes niekada nebūsime artimi“, ji vengia artumo, siekia įrodyti, kad yra kitokia.
Kilus menkiausiam konfliktui, moteris ieško pateisinimo: „Aš taip ir maniau“, „Negali būti, kad man būtų gerai“.
Lytinis gyvenimas susijęs su savęs vertinimu. Jei moteris mano, kad nėra seksualiai patraukli, ji nesugeba atsispirti savigraužai.
Dėl patirtos prievartos moteris ima nekęsti savo kūno. Net pamilusi kitą vyrą ji mano, kad nesukurta šeimos laimei.
– Ar gali padėti psichoterapija?
– Psichoterapija būtina, nes smurtą patyrusi moteris griauna save iš vidaus. Konsultuodamas savo klientę specialistas kur kas objektyviau vertina sveikąją jos asmenybės dalį, padeda atsikratyti mazochistinio savęs niekinimo.
Įsivaizduodama tai, kas atsitiko, moteris pradeda suprasti, kad ji dėl to nėra kalta. „Mano kaltės nėra“, – išmokusi tai pasakyti moteris žengia į sveikimą.
