Kišenpinigiai į mokyklą – kaip neprarasti sveiko proto?

Tuo tarpu psichologai įspėja, kad kuo daugiau moksleivis gauna kišenpinigių, tuo dažniau jis susiduria su pagundomis ir pavojais.

„Ką valgei?“ – vienas dažniausių klausimų, kuriuos tėvai užduoda savo vaikams. O vaikams tema apie maistą dažnai yra mūšio laukas. Čia jie gali pademonstruoti, kad ne viskas priklauso nuo tėvų.

Vaikai yra tokie gudrūs, kad prisiperka mokykloje spragėsių, čipsų, šokolado, picos, to kas užmuša apetitą, bet teikia labai menką maistinę vertę.

Kita vertus, maistui skirti kišenpinigiai gali puikiai praversti siekiant įsigyti tai, kas yra draudžiama. Kur riba tarp vaiko laisvės leisti pinigus, kurių jis neuždirbo, ir atsakomybės?

- Ar pinigai gali išmokyti vaikus savarankiškumo? – pasiteiravau vilnietės psichologės psichoterapeutės Žydrės Arlauskaitės.

– Pinigai – tai atsiskaitymo forma, net mažiems vaikams reikia aiškinti, kam jie yra skirti.

Kita vertus, vaiko mokėjimas gyventi – tai yra esminė tema, o gyvenime egzistuoja taip pat tokie dalykai kaip pinigai, todėl reikėtų kur kas plačiau žiūrėti į šį aspektą.

Jei vaikui reikia į mokyklą vykti visuomeniniu transportu, vadinasi, jis turės reikalą su pinigais.

Norint naudotis mobiliuoju telefonu, taip pat reikia pinigų. Vaikas turi žinoti, kad pokalbis telefonu ir tekstinių žinučių siuntimas taip pat kainuoja.

Nepilnamečiai turi suprasti tvarką, kaip yra leidžiami pinigai, todėl atsakomybė tenka tėvams.

Nė vienas banko analitiko straipsnis neišmokys tėvų, kaip lavinti finansinį vaikų savarankiškumą, jeigu jie patys nesugebės protingai elgtis su pinigais.

Vaikai ima pavyzdį iš tėvų, o ne iš banko eksperto.

Išlaidas būtina pagrįsti

- Kai trūksta pinigų, konfliktai šeimoje yra neišvengiami. O gal aš klystu?

– Jei tėvai kategoriškai pasakys savo atžaloms: „Ne, mes šiemet nevažiuosime atostogauti“, pagalvokite, ko pasimokys vaikai? Nieko.

Jie padarys išvadą – kai šeimoje magiškai atsiranda pinigų, vadinasi, galima visur važiuoti, o jei nėra pinigų, tai kelia stresą.

Toks patyrimas bus neigiamas. Galvojant apie vaikų finansinį raštingumą, pirmiausia reikėtų tėvams nukreipti žvilgsnį į save, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio yra jų pajamos.

Kad suaugusieji mokėtų ramiai pasakyti „Ne“ papildomoms išlaidoms, tai taip pat yra menas.

Labai dažnai konsultuodama patariu: „Brangūs tėveliai, įsiklausykite, ką ir kaip jūs kalbate“.

Pavyzdžiui, vienoje šeimoje auga sūnus ir duktė. Paaiškėja, kad šią vasarą sūnus labai išstypo, ūgtelėjo 10 centimetrų. Todėl tėvams svarbiausias dalykas nupirkti išstypusiam sūnui naujų drabužių, batų.

Tada septyniolikmetei dukteriai, kuri per vasarą ūgtelėjo mažiau, lieka kur kas mažiau pinigų. Ji nėra patenkinta, tačiau tėvai jos poreikiams gali skirti gerokai mažiau pinigų, nes prioritetas yra kitas.

Kitas dalykas, atskirai reikėtų kalbėti apie šeimas, neturinčias pinigų. Dažnai būna taip, kad norėdami pasirodyti geriau nei yra, tėvai plėšia nuo savęs paskutinius marškinius, daro nesąmonę vieną po kitos, kad tik vaikas pasijustų geriau.

Turėjau ne vieną konsultaciją, kurioje motina skundėsi, kad vaikas nesugeba nueiti į parduotuvę ir nupirkti maisto produktų. „O ką jūs iki tol darėte? – paklausiau motinos. – Ar kartu su jumis vaikas eina į parduotuvę?“

Būna atvejų, kad vaikas malasi po parduotuvę, bet nebūtinai jis mato, kaip vyksta pirkimas. Viską reikia daryti labai nuosekliai.

Tėvai turi save pamatyti tarsi iš šalies – ar jie viską padarė, kad vaikas supastų pirkimo tvarką, o gal tas vaikas domėjosi parduotuvėje tik žaidimais, saldainiais?

- Ar vaikai gali pasijusti labiau mylimi, jei gauna daugiau kišenpinigių?

– Kai yra pinigų, vyresnių klasių moksleiviams dažniau kyla pagunda pirkti cigarečių, alkoholio.

Todėl tėvai turi apytikriai žinoti, kiek vaikas per dieną gali išleisti pinigų ir neduoti jam 50 litų vienai dienai. Nepriklausomai nuo to, kokios yra tėvų pajamos. Didesni kišenpinigiai vaikams dažnai reiškia ir tai, kad yra didesnė rizika ir didesnis pavojus.

Jau nekalbant apie lepinimą, vaikas gali pinigus leisti kvaišalams, narkotikams, o tada tėvai nežinos, ką su tokiu vaiku daryti, kaip jį gydyti ir nuo ko saugoti.

Klausdami savęs, kuo galiu padėti savo vaikui, neretai išsiskyrę tėvai plačiau atidaro piniginę.

Būkite tikri – ne pinigai padeda vaikui, o bendravimas, kartu praleistas laikas, dėmesys, konkreti pagalba, patarimas, manau, didesnė pinigų suma gali jam net pakenkti.

Vaiko pasitikėjimas savo jėgomis yra didinamas kitokiu būdu.

- Kokie ženklai rodo, kad vaikas dėl pinigų gali susidurti su sunkumais?

– Visada patariu tėvams – pasitikslinkite, apsidairykite, ką jūsų vaikas turi namie.

Jei matote kokį daiktą, o jums atrodo, kad neįmanoma už sutaupytus 5 litus per savaitę tai įsigyti, klauskite vaiko, iš kur gavo šį daiktą.

Tikėtina, vien iš savo kišenpinigių vaikas negali turėti naujo mobiliojo telefono, naujo drabužio, papuošalo.

Toks daiktas neturėjo atsirasti jo rankose, vadinasi, vaikas iš kažkur gavo ar paėmė pinigų.

- Gal jį sušelpė seneliai, giminaičiai? Ar turi tėvai žinoti, kiek vaikui dovanoja pinigų kiti asmenys?

– Dažnai būna, kad vaikams duoda pinigų seneliai, giminaičiai, krikštamotė ir kiti asmenys.

Deja, mūsų gyvenimas yra toks, kad lengviau pademonstruoti meilę atidarius piniginę ar nupirkus dovanų čekį nei bendraujant.

Geriau dovanoti vaikui taupyklę, lai jis meta į ją monetas. Suaugusiems taip pat nepakenktų įsigyti taupyklę, kad vaikas matytų, kaip taupo tėvai.

Buities darbai – vaiko pareiga

- Nėra lengva įtraukti vaikus į namų ruošos darbus. Būna atvejų, kai tėvai moka vaikui už tai, kad jis išvalė kambarį, išnešė šiukšles. Ar toks darbinis auklėjimas gali atnešti vaisių?

– Aš taip pat turiu klausimų – ar vaikas mokėjo mamai, kad ji pagamino vakarienę? O gal vaikas mokėjo tėčiui, kad jis pusryčiams sutepė sumuštinių ir dar nuvežė jį į mokyklą?

Žinoma, iš pradžių vaikas labai nori pinigų. Vėliau jis gali įsigyti jų lengvesniu būdu, pavyzdžiui, išsprendė užduotį, nusiuntė internetu ir gavo užmokestį iš savo bendramokslio.

Yra daug šeimą, kur vaikai prisideda prie buities darbų iš reikalo, iš idėjos, o ne todėl, kad jiems už tai yra mokama.

Taip pat yra šeimų, kur vaikai nieko nedirba, nes jiems nereikia pinigų.

Manau, reikia skirti, kas yra pinigai, kas yra gyvenimas šeimoje ir darbų dalinimasis. Juk tėvai privalo išmokyti vaikus gyventi, o ne tik išsiplauti kambarį. Kai jis pradės savarankiškai gyventi, nieko nebus.

- Pirmakursio kambaryje riogso neišplauti puodeliai, lėkštės. Jis nekaltas, o kalti tėvai, nes jie nieko neišmokė. Ar jūs tai norite pasakyti?

– Gimus vaikui, kiekvienos motinos ir tėvo uždavinys – būk malonus išauklėk jį taip, kad sugebėtų savarankiškai gyventi.

Kol motina šokinėjo apie moksleivį sūnų, skalbė jam drabužius, tvarkė jo kambarį, ji darė viską, kad jis galėtų mokytis.

Kita vertus, tai reiškia, kad motina susitapatino su savo vaiku ir gyvens kartu su juo visą gyvenimą. Klausimas, ar to iš tiesų nori sūnus?