Kodėl vis dėlto žmonės nesugeba džiaugtis tokiu rinktinės pasiekimu ir po varžybų išreiškia nuoskaudas bei nusivylimą? Paaiškino profesionaliai sporto pasaulio psichologinius rebusus gvildenanti specialistė Aistė Žemaitytė.
Komandai trūko stabilumo
Vakar internautai suskubo kaltinti žaidėjus, neva jie buvo nesusikoncentravę ir nesugebėjo susitelkti tada, kai to labiausiai reikėjo. Kiti tikino, kad komandai trūko susitelkimo ir bendrystės jausmo.
Psichologė tikino, kad žvelgiant iš psichologinės pusės, komandai labiausiai trūko stabilumo. Pasak jos, pagrindinė priežastis, kuri sutrukdė laimėti, tai nuolatinis žaidėjų kaitaliojimas ir ieškojimas to vienintelio, kuriam būtų pasisekę.
„Treneris vis keitė žaidėjus ieškodamas, kieno diena yra šiandien ir kas gali lyderiauti. Dėl tokių paieškų buvo prarastas pirmasis kėlinys ir tai parodė, kad patys žaidėjai nesugebėjo valdyti vidinių būsenų. Tuo tarpu stabilus žaidėjas turėtų gerai žaisti visose varžybose“, – sakė ji.
Žmonės tikėjosi geriausio
Psichologė paaiškino, kodėl lietuviai vakar vakare braukė nusivylimo ašaras ir nesidžiaugė iškovotu sidabru. „Paprasčiausiai žmonės iš rinktinės tikėjosi pirmos vietos, todėl ir parodė tokį nepasitenkinimą. Nusivylimas išdavė, kad rinktinė buvo vertinama itin aukštai. Pakanka pažiūrėti į trenerius – jei jie pyksta ant savo žaidėjų, vadinasi tikisi, kad jie gali pasiekti ženkliai daugiau. Visa mūsų tauta buvo orientuota į aukščiausius pasiekimus“, – sakė ji.
Žinoma tai nereiškia, kad lietuviai nesidžiaugia. „Visgi reikėtų džiaugtis, kad rinktinė žaidė gerai. Žiūrint varžybas su ispanais buvo akivaizdu, kad tai yra lygiavertis varžovas. Tai puikiai matėsi antrajame ir paskutiniajame kėliniuose, tačiau visgi pritrūko susitelkimo ir stabilumo komandai“, – aiškino psichologė.
Po varžybų – vyrų ašaros
Iš karto po varžybų pasipylė nuotraukos, kuriose Mantas Kalnietis užfiksuotas su ašaromis akyse. Psichologė teigė, kad liūdesys ir ašaros – normali žmogaus reakcija į praradimus. Šiuo atveju rinktinė prarado aukso medalius. Visgi specialistė tvirtino, kad nusiminti nėra ko. „Normalu, kad negali būti džiaugsmo po pralaimėjimo, tačiau po kelių dienų tikrai kiekvienam ateis suvokimas, kad esame vieni geriausių Europoje, o už mūsų nugarų liko vienos stipriausių komandų iki šiol – prancūzai, italai. Pasižiūrėkime į pakylą, kuomet buvo įteikiami medaliai – pirmieji yra nugalėtojai, antrieji – vicečempionai, o treti – medalininkai. Tad mums tikrai nėra dėl ko sielvartauti ir liūdėti“, – tikino A.Žemaitytė.
Siekti maksimumo ar pasitenkinti mažu?
Į paskutinį mačą ispanai ėjo puikiai nusiteikę, pasitikėjo savimi ir tvirtai siekė pergalės. „Siekiant pergalės svarbiausias yra nusiteikimas padaryti tai, ką pasiruošei ir „prastumti“ savo planą. Komandai turi būti svarbiausia tikėjimas tiksliai ir aiškiai padaryti tai, ką esi pasiruošęs. Jokiu būdu rungtynių negali lydėti baimė pralaimėti, prastai pasirodyti prieš tautą ar atvažiavusią Prezidentę. Pagrindinis tikslas turi būti susitelkti į užduotį“, – sakė ji.
Psichologė tvirtino akivaizdžiai mačiusi, kad rungtynių pradžia buvo įtempta. Būtent tada, pasak jos, ir reikėjo pradėti ieškoti priežasčių, kas yra ne taip ir priimti lemiamus sprendimus.
Kai Lietuva sužinojo, jog kovos dėl sidabro, jie tarsi iš anksto susitaikė su antrąja vieta. Gal tai ir galėjo pakišti koją? „Jei komanda atvyksta į varžybas, pagrindinis tikslas turi būti palengva laimėti kiekvieną etapą – pirmąjį, vėliau antrąjį, siekti pergalės kiekviename kėlinuke, o galiausiai susiimti ir siekti pergalės finale. Jokiu būdu negalima atiduoti iniciatyvos likimui, nes tokiu atveju ją perduodi varžovui“, – aiškino A.Žemaitytė.
Vis dėlto, kodėl sirgaliai linkę paburbėti ir pykti ant Lietuvos krepšinio rinktinės? „Esame krepšinio tauta, todėl stengiamės įžvelgti žaidime tai, ko nemato net treneris. Taip įsivaizduojame, kad pasakysime kažką naudingo. Beje, pati mūsų tauta tikrai linkusi labiau bartis ir keiksnotis nei išreikšti gražius žodžius. Esu skaičiavusi kiek žodyne yra žodžių, kurie reiškia barimą ir gyrimą. Stulbinantys skaičiai – daugiau nei 30 % žodžių, kuriais mes piktinamės ir reiškiame nepasitenkinimą, nei giriame ir palaikome. Kalbos kodas aiškiai parodo, į ką orientuota tauta“, – sakė psichologė.
