Kai tik pamatai kokią žavią ilgakoję, kiekviena kūno ląstelė įsitempia. Gyvenimo tikslas tampa aiškus – užkariauti tą mergiotę. Kiekvienas tavo krustelėjimas tampa orientuotas į tai, kad ją apžavėtum. Iš po pasmakrės patrauki atremtą ranką, veide atsiranda gyvumo, o širdyje kunkuliuoja nerimas. Kiekvienas tavo žvilgsnis tampa orientuotas į tai, kaip tą mergiotę suvalgyti akimis. Vieną kartą pažvelgi atvirai, kitus penkis – vogčiomis. Vieną atvirai, penkis vogčiomis.
Atrodo, kad jei tik ta šypsena priklausytų tau, pajaustum gyvenimo pilnatvę, taptum užpildytas gėrio, laisvas nuo nepritekliaus. Visos problemos – finansai, profesiniai pralaimėjimai taptų niekai, nes jai būnant šalia tiesiog būtum laimingas. Juk jeigu ją išvydęs nebegali laisvai kvėpuoti, jei tą akimirką pasaulis nustoja sukęsis, tuomet tai ir yra svarbiausia – esmė viso, ko reikia.
Kiekviename žingsnyje jauti jos trūkumą: už lango pakilus saulei, užgrojus mėgstamai dainai, eidamas miesto gatvėmis, sėdėdamas kavinėje, stovėdamas parduotuvės kasoje, žiūrėdamas filmą, už lango pasirodžius darganai... Kiekvieną akimirką jauti, kad ji – raktas į gyvenimo laimę.
Praeis laiko, įdėsi pastangų, išauš rytas ir suprasi – ta žavi šypsena, žvilgantys juodi plaukai, kiekvienas kūno vingis ir degančios akys priklauso tau. Kaip ir tikėjaisi – užlies euforija. Kai ją sutinki ir skruostuose pamatai duobutes, kai nedrąsiai prisiartinęs užuodi švaraus kūno ir kvepalų sumišusį aromatą, kai paragauji jos gaminto kokosinio varškės apkepo, kai žvelgdamas į juodas akis susidauži taurėmis, tuomet laikas nustoja egzistavęs, pasaulis sukęsis. Priešingai nei anksčiau, kiekviena kūno ląstelė paskęsta dabartyje. Nebekamuoja mintys, geriau būti pravėrus lūpas ar užsičiaupus. Iš vis pamiršti tokias turįs. Nepriteklių pakeičia pilnatvė. Ir tik, kai trumpam tampi sąmoningas, supranti: gyveni savo svajonėje. Nors dažnai svajonėmis tenka nusivilti, bet šį kartą viskas kitaip: esi laimingas iki paskutinės ląstelės.
Netruks parilgti, kai viskas pasikeis. Žavi šypsena ir kiekvienas kūno vingis vis dar priklausys tau, tačiau kai gatvėje pamatysi kitą timpomis aptemtą ir sporto salėje nugludintą užpakalį, kiekviena kūno ląstelė, suprasi, kad vėl, kaip seniau, išmuš iš vėžių. Vėl tapsi grobuonimi siekiančiu į svetimą patelę patalpinti savo sėklą. Tik šį kartą viskas kitaip. Blogiau. Būsi beginklis. Surakintomis rankomis. Turbūt, nors ir anksčiau ne kažin ką darydavai, bet šį kartą net neturėsi vilties.
Kai norime kažką gauti, visuomet atrodo jog didžiausias džiaugsmas bus gavus. Kai svajojame apie automobilį, atrodo, kad jį vairuodami jausime euforiją. Panašiai ir būna. Vieną ar du mėnesius. Po to tai tampa rutina. Užsimanome kito automobilio.
Panašiai yra ir santykiuose. Po įsimylėjimo praėjus pusantrų metų, hormonai atsistato į įprastas vėžes – įsimylėjimas baigiasi. Lieka prisirišimas. Tada supranti, kad tave vis dar traukia kitos moterys ir kad niekada netapsi laisvas nuo kūną stingdančių pojūčių, kai pamatai kokią žavią mergiotę.
Tuomet lieka dvi išeitys: arba atsiduoti savo gyvuliškam geismui arba kurti tai, ką žmonės vadina tikrąja meile. Lygiai taip pat, kaip su automobiliais. Kai nusiperki užlieja pasitenkinimo banga. Žaviesi kėbulo vingiais ir valdymo patogumais. Po kelių metų automobilis visiškai atsibosta. Lyg ir gerai buvo, bet jau pažįsti kiekvieną mygtuką, tampa nuobodu, gatvėse pasirodo naujesnių modelių. Ir emociškai ir finansiškai automobilio vertė nukrinta perpus. Norisi ieškotis naujo.
Kai kurie taip ir elgiasi – į viską spjauna ir eina kitur. Taip ir gyvena, kas kelis metus užliejančiomis euforijos bangomis. Tačiau kiti renkasi ištikimybės kelią. O jame, vėl gi – kaip su automobiliais. Jeigu automobiliu rūpiniesi: plauni, laiku keiti tepalus, saugai ir net jei netyčia stuktelėjęs kokį kampą, viską sutvarkai originaliomis dalimis, tuomet nors automobilis fiziškai sensta, nors gatvėse kiekvienas atrodo naujesnis, geresnis, bet pradedi suprasti, kad turimo nebenori keisti į jokį kitą. Nes su savuoju išmaišei pusę pasaulio, jis tave globojo, kai vakarais būdavo liūdna, laiku atvežė į svarbų susitikimą, jame pirmą kartą su mergina išbandei galinę sėdynę. Tuomet tampi, kaip vienas mano draugas. Nors viršininkas jam nupirko visiškai naują automobilį, jis vis dar važinėja su savo, antrą dešimtį baiginėjančiu, SAAB 9-5. Na, o kai reikia pasiteisinti žmonai, kodėl ją vis vežioja su seniena, atsako: „Reikia išbaigti benziną“ Tik tas benzinas vis kažkaip keistai nesibaigia. Nes mano draugas myli tikrąja meile. Savo automobilį tai tikrai.
