Užklupo nelaimės
„27-erių tapau našle. Su pirmuoju vyru buvau išsiskyrusi dėl nuolatinio smurto, o antrasis – buvo nužudytas. Tą patį mėnesį mirė senelis ir uošvis, po 11 mėnesių – mama. Likau su trimis mažais vaikais sudegusiame bute viena, – prisimena skaudžius išgyvenimus kaunietė Rima. – Netrukus pradėjau sapnuoti košmarus, o dieną ėmė kankinti nerimas, verkdavau be priežasties.“
Kuo toliau tuo darėsi blogiau. Kartais ją apimdavo didžiulė baimė, – būdavo taip baisu, kad rodės, jog išeis iš proto. Ypač būdavo negera dėl to, kad ji negalėdavo suprasti ko bijo, – viskas gerai, giminės padėjo suremontuoti butą, vaikai visi namie miega, „o aš negaliu. Turiu įsikibti į lovą, kad neiššokčiau pro langą“, – pasakoja Rima.
Būdavo, kad vaikai kviečia – „Mamyte, ateik, mes tau įjungsim bet kurį televizijos kanalą“, o ji sėdėdavo virtuvėje ir trokšdavo, kad ją paliktų ramybėje, nes iš nuovargio negalėdavo net rankų pakelti. Išplauti lėkštę būdavo taip pat sunku, kaip į Everestą įkopti. Žiūrėdavo pro langą kaip žmonės eina į darbą ir jiems be galo pavydėdavo, nes ji to negalėdavo padaryti.
Moteris patirdavo ir panikos priepuolių. Dažniausiai tai atsitikdavo žmonių susibūrimo vietose, – būdavo nueina į parduotuvę maisto, prisirenka prekių, atsistoja į eilę ir pajunta, kad ima drebėti rankos, atrodo, krūtinė plyšta. Tekdavo viską mesti ir bėgti laukan, kad įkvėptų oro. „Iki šiol nemėgstu grūsties“, – tikina Rima.
Netrukus moteris atsidūrė ligoninėje. Gydytojai nustatė paranoidinę šizofreniją. Ten ji prabuvo tris mėnesius. Tačiau tai nebuvo vienintelis kartas, kada Rimai teko kreiptis pagalbos į medikus. „Buvo laikas, kai per metus daugiau dienų praleisdavau ligoninėje, nei darbe“, – sako ji ir atsidūsta: „Mano vaikai užaugo savaitiniuose darželiuose“.
Pirmąjį kartą jos tris vaikus ėmėsi globoti svetimi, bet labai geri, žmonės. Vėliau padėdavo giminės, – teta, mirusio vyro močiutė. Rima prisimena, jog vakarais skambindavo iš ligoninės į darželį ir verkdama prašydavo auklėtojų leisti nors minutę su vaikais pakalbėti. „Mamyte, kada sugrįši?!“ – šaukdavo, jie. Ir Rima grįždavo. Bet pabūdavo kiek namie ir liga vėl ją pargriaudavo.
Vėliau moteris išmoko pajusti, kada ima darytis blogai ir prašydavo artimųjų, kad palydėtų ją į ligoninę. „Bijodavau tik vieno, kad nebūtų dar blogiau“ , – sako moteris.
Tai tęsėsi apie septynerius metus.
Eilių nebekuria
Rimai ėmė gerėti, kai Lietuvoje atsirado naujų vaistų, be to, jai buvo pradėtos taikyti nemedikamentinės gydymo priemonės. Ir nors gyvenimas jos nelepino ir toliau, vizitai į ligoninę ėmė retėti.
Dabar ji gyvena Anglijoje, Peterboro mieste, dirba vaisių fabrike. Ten ji išvažiavo prasidėjus didžiajai finansų krizei 2008 metais, kai bankrutavo įmonė, kurioje dirbo. Paskui ją išvažiavo ir visi trys vaikai. Dabar vyresnieji jau sukūrę šeimas. Rima gyvena su vienos iš dukterų šeima ir vakarais po darbo prižiūri jos vaikus.
Paskutinį kartą Rima ligonėje gulėjo prieš penkerius metus ir tik keturias dienas, sako, tam, kad pasitikrintų, ar tikrai viskas gerai, nes labai bijojo važiuoti į Angliją. Tiesa, vaistus vartoja nuolatos.
„Jeigu dabar man tektų išgyventi visa tai, nebeištverčiau“, – tikina moteris.
Tiesa, praėjus ligai, ji prarado vieną nuostabų gebėjimą – sunkiausiomis minutėmis ji kurdavo eilėraščius, o dabar – nebegali. Rodos, eilės liejasi mintyse, o kai atsisėda jų surašyti, galva ištuštėja.
Sutrinka mąstymas, emocijos ir valia
„Šizofreniją mokslininkai apibūdina įvairiai, tačiau bemaž tiksliausia būtų pasakyti, kad tai patologiška psichikos būsena. Jos pagrindinis bruožas yra disociacija, tai – progresuojantis psichikos procesų skilimas. Dėl to žmogus nutraukia ryšius su kitais žmonėmis ir maksimaliai pasineria į save“, – aiškina gydytoja psichiatrė–psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė.
Kai žmogus suserga šizofrenija, sutrinka jo mąstymas, emocijos ir valia. Pasak gydytojos, dažniausia mąstymo sutrikimų išraiška yra kliedesiai. Ligonis gali jausti, kad jį kažkas persekioja, kad nori jam kažką padaryti, taip pat žmogui gali pasireikšti liguistas didybės jausmas ar perdėtas religingumas.
Šiems žmonėms gali pasireikšti ir kiti simptomai, – gali būti įvairaus stiprumo nerimas, atsirasti depresija, sutrikti dėmesio koncentracija ar prasidėti haliucinacijos.
Anot specialistės, medikai mano, kad žmogus paveldi polinkį susirgti šizofrenija, tačiau ar ji atsiras, dažnai lemia nepalankūs psichologiniai bei socialiniai veiksniai, kaip galėjo atsitikti Rimai. Gydytoja priduria, jog niekada negalime būti tikri, kad nesusirgsime šia liga, nes nežinome, ar paveldėjome tokį polinkį iš savo protėvių, ir nežinome, kokių nemalonių siurprizų mums yra paruošęs likimas.
Gyvena trumpiau
„Šizofrenija sukelia negalią. Žmogus laipsniškai praranda gebėjimą dirbti, adaptuotis visuomenėje. Svarbus aspektas – ši liga dažnai prasideda jaunystėje. Tad jaunas žmogus kartais netenka galimybės gyventi visavertį ir orų gyvenimą, jo šeimos nariai kartais puola į neviltį.
O visuomenė praranda vertę, kurią tie jauni žmonės galėjo sukurti“, – teigia gydytoja ir priduria, kad dažnai, ypač ligos pradžioje, ligonio šeima nežino, kaip elgtis su labai pasikeitusiu artimuoju. Tokiose situacijose šeimai labai reikia psichologų ar psichoterapeutų pagalbos. Kai sumažėja šeimos narių jaučiamas stresas, ligonis tampa ramesnis ir greičiau sveiksta.
Visuomenė klysta
Statistiniai duomenys rodo, kad šizofrenija sergančių asmenų gyvenimo trukmė 12–13 metų trumpesnė, negu kitų. Deja, pagrindinė to priežastis – savižudybės, – šia liga sergantys žmonės žudosi dažniau nei kiti. „Savižudybė – pirmoji šizofrenija sergančių asmenų mirties priežastis“, – teigia gydytoja.
Dažnai sveikieji bijo šizofrenija sergančių žmonių, nes mano, kad jie yra agresyvūs ir gali sužaloti. Emocijas kaitina ir viešumoje pasirodanti informacija apie psichikos ligonių padarytus nusikaltimus.
Gydytoja R. Mazaliauskienė aiškina, kad iš tiesų tik nedidelė dalis sergančiųjų šizofrenija ir tik kartais, kai liga paūmėja, gali būti agresyvūs. „Bet pabrėžiu – nedidelė dalis ir tik kartais“, –tvirtina specialistė ir priduria, kad dabar teisingai gydomas žmogus gali gyventi beveik nepatirdamas ligos simptomų. Ir gyventi taip pat, kaip sveikieji – grįžti ir į darbą, ir į studijas, sukurti šeimas, auginti vaikus – daryti viską, ką daro bet kuris kitas tokio amžiaus žmogus.
Tačiau ligonis turi būti tinkamai gydomas. Dabar taikomas kompleksinis gydymas, vyrauja vadinamasis biopsichosocialinis modelis. Tai reiškia, kad ligoniui skiriamas biologinis gydymas, iš kurio tikriausiai geriausiai žinomi yra vaistai psichozėms gydyti. Taip pat ligoniams būtinos psichologinės pagalbos priemonės – psichoedukacija, psichoterapija, šeimos psichoterapija ir t. t. bei socialinės pagalbos priemonės.
„Suomių mokslininkas Yrjo Alanenas yra sukūręs vadinamojo į poreikius orientuoto (angl. – need–adapted) psichozių gydymo metodą, kurio esmė ta, kad specialistai, dirbantys su skirtingoms šizofrenija sergančių asmenų grupėmis, joms turi parinkti skirtingą gydymą, – apie šizofrenijos gydymo ypatumus aiškina specialistė. – Ypač svarbūs susitikimai su pacientų šeimomis vos prasidėjus ligai. Nuo to priklauso, kaip liga vystysis toliau ir, kaip ji paveiks ligonį, mat jauni šizofrenija sergantys žmonės, yra žymiai labiau priklausomi nuo savo šeimų, negu kiti jauni žmonės.“
Panašios nuomonės yra ir suomių psichoterapeutas prof. Jaakko Seikkula – „atviro dialogo“ gydymo metodo kūrėjas, bei jau miręs norvegų profesorius psichiatras Tom Andersen, kuris gydant psichozes ypač akcentavo psichoterapinį darbą su šeimomis.
Be to, gydytoja pabrėžia, kad dabar yra pakankamai veiksmingų medikamentų. Kai kuriuos iš jų labai patogu vartoti, nes ligoniui tereikia suleisti kas dvi savaites ar net kartą per mėnesį. Tokie vaistai yra ne tik veiksmingi, bet ir padeda suvaldyti ligos simptomus ir užtikrinti sergančiojo saugumą.
„Labai svarbi yra psichosocialinė reabilitacija, nes ji nuo psichikos ir elgesio sutrikimų negalios kenčiantiems žmonėms suteikia galimybę būti pakankamai savarankiškiems“, – teigia R. Mazaliauskienė. – Todėl gydytojai, planuodami gydymą visada įvertina, kaip gydys ligonį esant ūmios ligos fazei ir kokį jiems skirs palaikomąjį gydymą, kad liga neatsinaujintų. Labai svarbu užtikrinti gydymo tęstinumą.“
Gydytoja pabrėžia, kad daug mokslo tyrimų įrodyta, jog labai svarbu kuo anksčiau atpažinti ligą ir ligoniui pradėti teikti pagalbą. Nuo to priklauso kiek pažengs liga ir ar galės ateityje žmogus gyventi, nepatirdamas jos simptomų.
