Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė aiškino, kad vaikai kaltę prisiima todėl, kad tėvai jiems yra labai svarbūs.
„Vaikai labai nori patikti savo tėvams ir pateisinti jų lūkesčius, jų nenuvilti. Kai kas nors atsitinka ne taip, kai vaikai praranda tėvus, gali jausti, kad nepateisino tėvų lūkesčių, jie mano, kad jei būtų darę ką nors kitaip, tėvai nebūtų išėję“, – aiškino specialistė.
Jos įsitikinimu, jei vaiko gyvenime yra suaugusiųjų, kurie nuvilia ir netesi pažadų, labai svarbu, kad atsirastų ir tokių, kurie gebėtų būti ištikimi ir rūpintųsi vaiku.
- Dėl kokių tėvų klaidų vaikai kaltina save? – portalas lrytas.lt paklausė psichologės I.Daniūnaitės.
– Vaikai rimtai klausosi, ką sako tėvai ir rimtai priima, ką jie daro, net jei to neparodo.
Jei tėvai skundžiasi jais, grasina, kaltina vaikus, kad blogai elgiasi, neklauso, pridaro jiems sunkumų, kad yra nesėkmingiausias dalykas jų gyvenime, tai vaikai tą priima į širdį ir atsimena, jaučiasi blogi ir netinkami savo tėvams. Jei kas nors atsitinka, jie tikrai gali galvoti, kad čia dėl jų kaltės.
- Neužtenka tik veiksmo, tarkime, palikti, bet reikia ir negatyvios, atstumiančios komunikacijos?
– Greičiausiai tai būna ilgesnis procesas. Mažesni vaikai taip, kaip girdi, taip ir supranta, jie nenumato perspektyvos, kas atsitiks. Jiems viskas, atrodo, yra susiję su jais pačiais. Jie labai tiesiogiai gali prisiimti kaltę.
Kiti vaikai, ypač jei kurį laiką traumuojami ar kritikuojami, irgi gali prisiimti kaltę. Kaltės prisiėmimas susijęs su tuo, kad tėvai vaikams yra labai svarbūs – viskas, ką daro tėvai, vaikams yra labai svarbu.
- Dėl kokių veiksmų vaikai gali prisiimti kaltę?
– Kaltę vaikai prisiima, kai prieš juos smurtaujama, kai jie išnaudojami – tiek fiziškai, tiek seksualiai. Ypač, kai tie žmonės, kurie juos skriaudžia, dar ir kaltina juos arba jiems grasina.
Vaikai kalti ir atsakingi jaučiasi skyrybų metu, įtemptos skyrybos sukelia didelę įtampą vaikams.
- O dėl mamos išėjimo iš namų?
– Vaikai susiejai tai su savimi, kad jie nebuvo pakankamai geri ar nepadarė ko nors, kad sustabdytų savo tėvus?
- Iš kur tokia vaikų atsakomybė?
– Jiems svarbūs tėvai. Visi vaikai ar paaugliai padaro ką nors, kas nepatinka tėvams. Tuomet jie gali jausti, kad (išėjimas) yra susijęs su jų blogais poelgiais.
Vaikai labai nori patikti savo tėvams ir pateisinti jų lūkesčius, jų nenuvilti. Kai kas nors atsitinka ne taip, kai vaikai praranda tėvus, gali jausti, kad nepateisino tėvų lūkesčių, o jei būtų darę ką nors kitaip, tėvai nebūtų išėję.
- Vaikai nemoka dar suprasti, kad jų tėvai yra atskiri asmenys?
– Kartais ir suaugę žmonės tą sunkiai suvokia. Maži vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus negali suvokti savęs kaip atskirų nuo tėvų. Vaikų būsena ir elgesys yra tiesiogiai susijęs su tuo, ką sako ir ką daro jų tėvai.
- Kaip paprastai jaučiasi vaikas, kuris prisiima kaltę už tėvų elgesį?
– Atsakingas, kaltas, labai liūdnas, prislėgtas, vienišas, paliktas.
- Ką šalia esantys suaugusieji gali daryti, kad palengvintų vaiko būseną?
– Jie turėtų pabūti kartu, palaikyti, nuraminti, pasakyti, kad tai suaugusių netinkamas elgesys, ne vaiko. Suaugusieji turi stengtis būti kuo stabilesni vaikui – laikytis savo žodžio, pažadų.
Jei kažkurie suaugę nuvilia vaiką, tai reikėtų, kad atsirastų tokie suaugusieji, kurie laikosi pažado, rūpinasi ir prižiūri vaiką.
- Kaip yra tėvų mirties atveju, kai vaikas mano, kad vaikas dėl to kaltas?
– Priklauso nuo to, koks buvo jų ryšys. Labai svarbu atskirti dalykus, jei vaikas blogai jaučiasi, svarbu, kad kažkas iš suaugusių būtų šalia, atsakytų į klausimus, paaiškintų, dėl ko tokie dalykai atsitinka.
Kai yra koks nors liūdnas ar skaudus įvykis, tiek vaikai, tiek suaugę yra linkę kaltinti save. Tada labai svarbu, kad kas nors būtų su vaiku ir paaiškintų jam.
- Užsiminėte, kad ir suaugusieji kartais nesuvokia, kad kiti yra patys už save atsakingi. Kas tai lemia?
– Kai kas nors mums labai svarbus, iš didelio rūpinimosi ar manymo, kad padarėme ne viską, ką galėjome padaryti, galime jausti atsakomybę už kitą.
Kita vertus, jei vaikas nuolat girdi, kad yra nemylimas, netinkamas, jį tėvai nuolat kritikuoja, jis ir eidamas per gyvenimą manys, kad jis nepatinka kitiems žmonėms, kad blogi dalykai dėl jo atsitinka. Užaugi toks, kad nuvertini save arba kitus.
