– Ar atsirado žmonių, besikreipiančių dėl baimių, susijusių su terorizmu?
– Atsirado žmonių, kurie kreipiasi dėl baimių, susijusių su pabėgėliais. Terorizmo išpuoliai yra dar per „švieži“, kad žmonės dėl jų kreiptųsi.
Klausimas, susijęs su pabėgėliais, indikuoja tai, kad žmonėms tai rūpi. Atėję į konsultacijas jie klausia, ar bus saugu. Jauna moteris, atėjusi ėmė verkti sakydama, kad nežino, kokia bus jos ateitis. Jai kelia nerimą nežinia ir baimė, susijusi su mūsų šalimi. Žmonės jaučiasi nesaugūs ne todėl, kad jie konkrečiai bijo pabėgėlių ar arabų antplūdžio, o todėl, kad jie tiesiog nežino, ką daryti. Praktikoje susiduriu su psichologiniu žmonių sumišimu, kuris kelia nerimą.
– Kaip reikėtų tvarkytis su nerimu ir baime?
– Nėra pratimo, kuris padėtų su tuo tvarkytis. Kai kuriems tos baimės yra tokios ūmios, kad jie net ateina pas psichologus, kalba apie tai, išsipasakoja. Kiti, kurie mažiau jautrūs, patys gali susitvarkyti su šia būsena padedami draugų ir artimųjų. Patarčiau skirti daugiau dėmesio vaikams, sutuoktiniams, aplinkai.
Kiekvienas pasirenka intuityviai, kur nukreipti savo dėmesį. Vieni eina į bažnyčią, kiti atsiriboja nuo informacijos. Svarbiausia – mokėti valdyti nerimą. Negali dėl nerimo ar baimių prastėjanti gyvenimo kokybė. Jei taip nutinka, atsiranda miego sutrikimai, liūdesys ar agresija, vadinasi reikia imtis kardinalių priemonių – net kreiptis į psichologą. Tačiau jei tai nedaro kardinalios įtakos įprastam gyvenimui, vadinasi viskas gerai.
– Ar neatsiras tokių, kurie dėl baimės ir nerimo ims girtuokliauti ir nerimą skandins alkoholiu?
– Apie tai galima kalbėti tik labai potencialiai. Tai yra pakankamai šviežia situacija, susijusi su pabėgėliais ar teroro aktais. Depresijos ar alkoholizmo priežastimi ji dar iš principo negali būti, tačiau ilgainiui, tikrai realu.
Gali užpulti neviltis, jeigu nežinios apipinta situacija tęsis pusmetį ir ilgiau. Tada žmonės ims blaškytis, jie nežinos, kur jiems apsistoti, net ieškos kitų šalių, kuriose būtų palankiau ir ramiau gyventi, tačiau tai tebus tik iliuzija ir bandymas bėgti nuo problemų.
– Kokio amžiaus žmonės labiausiai baiminasi?
– Labai įdomi tendencija – yra dvi grupės, kurios labai jautriai reaguoja: tai žmonės apie 30 metų ir kita grupė, kurią sudaro pagyvenę žmonės, vyresni nei 60-ies metų.
- Jei baiminasi vyresnio amžiaus žmonės, normalu – kai kurie patyrę blokadas, net karą, todėl natūralu, kad juos gali gąsdinti dar kartą kylanti grėsmė. Tačiau kodėl bijo jauni darbingo amžiaus žmonės?
– Jokių tyrimų atlikta nebuvo, bet iš praktikos pastebiu, kad būtent tokio amžiaus žmonės formuoja savo verslus, mokslus, gyvenamąją vietą. Tai žmonės, kurie bando tvirtintis gyvenime ir juos neramina nestabilumas.
20-mečiams viskas atrodo labai paprasta, jie galvoja, kad bet kada gali išvažiuoti, pabėgti nuo problemų. 40-mečių verslai irgi jau sukurti, vaikai užauginti – jie turi gyvenimiškos išminties ir patirties, todėl mažai dėl ko nerimauja, moka suvokti gaunamą informaciją, padaro tinkamas išvadas.
– Žiniasklaidoje nuolat pasirodo publikacijos, susijusios su teroro aktų grėsme. Gal jautresniems žmonėms reikėtų nuo tokios informacijos atsiriboti?
– Geriausias sprendimas visada telpa į vieną stebuklingą žodį „saikas“. Nei bėgimas nuo informacijos, nei maniakiškas jos sekimas nėra teisingas pasirinkimas. Jei žmogus aktyvus ir veiklus, jis negali atsiriboti nuo informacijos apie savo šalį. Tačiau pagrindinis patarimas – išgirdus tam tikrą informaciją, nereikia pulti dramatizuoti arba visai užsimerkti ir bandyti nuo jos bėgti. Normalu, kad mums yra įdomus viskas, kas susiję su mūsų ar kaimyninių šalių aktualijomis, tačiau jokiu būdu negalima pulti į kraštutinumus.
