Baisimės ir negalime liautis: Rimanto Bekinčio siautėjimas Kražiuose, žudynės Paryžiuje. Primintas ir Valdas Jankauskas, kuriam už studentės Justinos Šikšniūtės išžaginimą ir nužudymą atseikėta 20 metų nelaisvės, ir Nerijus Bilevičius, kurio teismo proceso dar nesuspėjome pamiršti.
Švedijos teismas už itin žiaurų 17–metės švedės Lisos Holm nužudymą lietuvį nubaudė kalėjimu iki gyvos galvos. Švedai šiurpsta,bet Lietuvoje tokie įvykiai ne naujiena. Šiurpstame ir mes, bet tarsi jau pripratome – nors vargu ar galima prie to priprasti.
Mums neduota suvokti, kokia velniava vyksta „Islamo valstybės“ žmogžudžių galvose, tačiau privalome bent pamėginti suprasti, kas yra blogai su mūsų pačių vyrais. Lengviausia N.Bilevičių ir V.Jankauską pavadinti monstrais ir ištremti iš žmonių bendruomenės, tačiau ką tai pakeis?
Tik dar labiau bijosime vieni kitų, kartosime, kad žmogus žmogui – vilkas, susvetimėsime pikčiau už vilkus. Ir ar tikrai jie nebe žmonės? Internetas lūžta nuo komentarų, šaukiamasi keršto ir mirties bausmės: teisuoliai, pasirodo, taip pat mielai pasėtų mirtį. Tai liudija, kad ir mes, žmonės, taip pat esame tos „įstabios ir baisingos kūrinijos“ dalis.
Kita vertus, su „esminiu instinktu“ susiję nusikaltimai neišvengiamai sukelia didžiausią atgarsį visuomenėje, kur kas didesnį, nei nukirsdinta Dostojevskio senė palūkininkė. Tiesa, kai kurie tikina, kad svarstyti apie juos viešai – šiukštu, kad tai tik nesveikas gašlus smalsumas. „Visuomenė turi atmesti viską, kas yra susiję su seksu“, – yra išrėžęs ir Vladimiras Putinas, žmogus-juodoji dėžė, kurio pedofiliški polinkiai nekart buvo išlindę it yla iš maišo. Nepavydžiu biografams, kuriems teks šifruoti tos dėžės turinį po Kremlių kada nors ištiksiančios katastrofos.
Tačiau pritarčiau Paulo Coelho, kuris knygoje apie mirtinas nuodėmes šitaip pradeda ištvirkimo nuodėmei skirtą skyrių: „Vienuolika minučių. Visas pasaulis sukasi aplink tai, kas viso labo tetrunka vienuolika minčių“. Čia rašytojas cituoja prostitutę, apskaičiavusią, kad iš vienos jos darbo valandos „grynam seksui“, nesvarbu, iškrypusiam ar ne, vidutiniškai lieka vienuolika minučių.
Kokiais dorovingais beapsimestume, sukamės kartu su pasauliu. Tiesa, nežinau ir nenoriu žinoti, kiek minučių truko N.Bilevičiaus seksualinė egzekucija, atėmusi 17-metei švedei gyvybę, o jį patį pasmerkusi vegetuoti kalėjime iki gyvos galvos. Neketinu rautis plaukų ir dėl to, kad tai padarė lietuvis Švedijoje, neva užtraukęs mums gėdą.
Noriu suprasti, kas dedasi šio žmogaus sieloje, žinau, kad tai rūpi daugumai mūsų, ir tai yra anaiptol ne gašlus smalsumas. Mus natūraliai traukia pažinti tai, kas padarė mus žmonėmis ir kas gali kainuoti mums žmogaus vardą. Kai kam pasaulis su tomis 11 minučių gali ir pasibaigti. Jos gali tapti paskutinės ne tik lytinio smurto aukai, bet ir jos budeliui – kaip žmogui.
Lytinį smurtą smerkiame be jokių išlygų, tačiau šveicarų psichologas A.Guggenbühl-Craigas pastebi, kad užsimerkiame prieš seksualinės prievartos galią kurią, ši turi vyriškai giminei nepaisant sukultūrinto instinkto. vyrai linkę dominuoti ne tik dėl fizinio pranašumo, bet ir dėl lyties anatomijos.
Net ir lygių galimybių epochoje moteriai vargiai pavyktų išprievartauti vyrą. Todėl, anot šio garsaus seksualumo tyrinėtojo,ir šiandien moteriai išlieka reali grėsmė tapti stipriosios lyties potraukių tenkinimo įrankiu, sekso objektu, galop net mirtino smurto auka.
Net ir pažabota, tabu apribota lytinė aistra vyriškai giminei tebeturi milžiniškos galios, o ši gali ne kurti, bet ir sėti mirtį. Dar daugiau: A.Guggenbühl-Craigas ragina sukaupti visą drąsą, nustoti delnais dangstytis akeles ir pagaliau pripažinti, kad žiaurumas slypi mūsų prigimtyje. Vyrų giminė ir šiandien linksta piktnaudžiauti fiziniu pranašumu bei lyties anatomija. Teisybės dėlei dera pripažinti, kad ir moterys nepėsčios – silpnoji lytis gali pavojingai toli nujoti ant savo „arkliuko“, puikiai įvaldyto psichologinio smurto.
Tačiau ne apie jas čia kalba. Teismo ekspertai nepaaiškins, kokie velniai šoko ir tebešoka N.Bilevičiaus galvoje ( juk jis taip ir neprisipažino savo kaltės), jie tik nustatė, kad šis vyras neserga psichikos liga ir yra visiškai pakaltinamas. Aplinkiniai laikė jį normaliu, net maloniu žmogumi.
Tai ant kražiškio R.Bekinčio kryželis prašosi padedamas – degradavęs recidyvistas pragertomis smegenimis, bet šitas neteistas, negeriantis jaunas vyras, savo rankomis pelnęs gerą reputaciją, turintis žmoną ir vaiką... Kaip jam ranka pakilo? Deja, net esant sveikam protui žmogaus kairė kartais nežino, ką daro dešinė, o jei ir žino, nebepajėgia sustabdyti. Kalbu apie tai, kad žmogaus psichika (lietuviškai – siela) anaiptol nėra vientisa, nėra čia ir visas sielos dalis apjungiančio centro. O tas mūsų „aš“, kuris tarsi turėtų juo būti, nėra čia joks valdytojas, o tiktai dalininkas.
Šizofrenijos pakirsta ji gali ir visiškai suskilti į dalis, kurių atgal surinkti kartais nebeįmanoma. Kita vertus, mūsų sielos gelmių nepasiekia sąmonės šviesa, ir tos nesąmoningos gelmės yra neįsivaizduojamo gylio.
Nestudijavusiam analitinės psichologijos tai suvokti nelengva, tačiau žinoti pravertu. Deja, psichologai, turintys visa tai aiškinti, labiau pamėgę portalų pramogų skiltis ir tokius klausimus, kaip „Kodėl mano vyrui patinka blondinės?“ Nors suprantu kolegas: visuomenės prusinimas Lietuvoje yra paliktas savanorystei ir labdarai.
Taigi iš tos pažiūrėti normalaus vyro sielos gelmės kartais gali tokie nesuvokiami dalykai, kad nors bėk ir rėk, atskilusiose sielos dalyse gali siautėti archajiškos, primityvios aistros, kurias jis pats bijo sau pripažinti. Ten, anot apie kurį rašo A. Guggenbühl-Craigo, gali slėptis ir luošas Erosas, apie kurį ji rašo knygoje „Eros on Crutches“ (Erosas su ramentais). Čia dera pabrėžti, kad senovės graikų meilės dievo vardu šveicarų psichologas vadina ne tik lytinį gaivalą, bet kuriančią žmogaus galią, meilę plačiausia prasme. Anot jo, tose mūsų sielos požemiuose, kurių nepaliečia meilės šviesa, gali užaugti luošas, besparnis, Erosas, o jo siautėjimą lydi prievarta, smurtas, mirtis. Bet kurio iš mūsų Erosas, augęs be meilės, atskirai nuo jausmų, atneš mums ir kitiems vien tik nelaimes, o gal ir įstums į tikrą pražūtį.
Taip, tai sielos patologija: viena jos dalis sunkiai serga, yra tarsi karštinės apimta – nepaisant išorinio žmogaus normalumo ir sveiko proto, kurį N. Bilevičius demonstravo teisme.
Purtote galvą, kad eilinis žmogus negalėtų padaryti to, ką ji padarė ? Prisiminsiu netolimus Antrąjį pasaulinį bei pokarį, kai totalus moterų bei mergaičių prievartavimas ir žudymas buvo kasdienybė. Ir tai darė paprasti vyrukai, palikę namuose motinas, seseris, žmonas bei svajojantys pas jas sugrįžti. Baisimės jais, tačiau psichologine prasme ir jie yra karo aukos.
Taigi neišeina seksualinio smurto „nurašyti“ žvėriškai mūsų prigimčiai. Ne karo metas – bet luošas Erosas vis pasiautėja. Ir taikos metu sužalota žmogaus siela gali tapti tikru karo lauku, bet mes regime tik išprievartautas it mužudytas jo aukas.
Taigi svarbiausias klausimas, atrodo, yra šis:ar įmanoma tai nmatyti, už-kirsti tam kelią? Gal reikia gydyti luošo Eroso įkaitus? Piliulės jiems tikrai nėra (užatat išrasta viagra). Anot A.Guggenbühl-Craigo, psichoterapinis gydymas sudėtingas, ilgas ir ne visada pavyksta.
Be to sunkiai gali įsivaizduoti N.Bilevičių, savanoriškai sėdintį psichoterapeuto kabinete, nors šis vyras Švedijoje tam uždirbo pakankamai. Neabejotina, kad šis uždaras tylenis turėjo ką slėpti: rusai apie tokius turi gerą posakį „ В тихом омуте черти водятся“. Emocinė šio vyro nesveikata akivaizdi : ašaroja dėl paspirto kačiuko, bet pasirūpina alibi ir šaltai tveria visą teismo procesą. „Širdis jam plyšta“ (anot jo advokatės) tik dėl griežto nuosprendžio – ne iš atgailos.
Netikiu, kad šio vyro artimieji, ypač žmona, nepastebėjo jokių nerimą keliančių ženklų. Jaunai porai, tiesa, labiau rūpėjo pasistatyti namą, kad pagaliau imtų gyventi, „kaip žmonės“ – tiktai visiškai neaišku, ką kai kuriems tas „kaip žmonės“ reiškia.
Žinoma, saugiau laikyti save nieko dėtais, „švariais“, negalėjusiais numatyti to, kas įvyko: mūsų namai švarūs, kraujas ir purvas – tai jau už mūsų tvoros! Už jos ir išprotėjęs pasaulis, knibždantis seksualinių maniakų, žmogžudžių ir teroristų. Tačiau ką lieka kaltinti, jei panaši tragedija įvyksta pašonėje, savam kieme, giminėje, šeimoje?
Psichologinis visuomenės išprusimas Lietuvoje vis dar apgailėtinas. Tai liudija ne tik nesibaigianti savižudybių epidemija, bet ir stipri psichikos ligonių stigmatizacija, gaji nuomonė, kad „normaliam psichologo nereik“, tingėjimas šviestis savarankiškai. Vengiama ir atvirai svarstyti psichologines visuomenės problemas, kurias dažnai lengvai pakeičiamos ekonominėmis ir politinėmis.
Bet juk tokie nusikaltimai – ne tik iš skurdo vargo ar girtuoklystės. Kaip parodė mūsų psichologų tyrimai, visų pirma tai visuomenės psichologinio luošumo išdava. Nežinau ar kas nors tyrinėja panašių nusikaltinų statistiką, tačiau panaš, kad Lietuva ir čia „pasižymėtų“.
Sakysite, štai Indijoje moterys ir merginos prievartaujamos urmu, bet ar mus dėl to ramiau? Užkardomosios bei represinės priemonės čia mažai padeda, kita vertus, įsibaiminę, neišprusę, susvetimėję rinkėjai valdžiai – tikras lobis: daryk su jais, ką nori, o tie lai įtūžį lieja ant seksualinių maniakų.
Sakote, jūsų kaimo ambulatorijoje nėra net psichologo, o sielų daktaras yra sunkiai pasiekiamas ir ne jūsų kišenei? Ir aš manau, kad be rimtų permainų psichikos sveikatos politikoje čia – nė iš vietos.
Tačiau spalio įvykiai ponios R.Šalaševičiūtės ministerijoje, kai šią paliko patyrę, pilietiški specialistai, nesutikę dalyvauti imitacinėje veikloje, parodė, kad esminių permainų nebus. Nors būtent moderni psichikos sveikatos politika skatintų žmones rūpintis savo ir artimųjų sielos sveikata.
Matyt dera vieningiau ir garsiai reikalauti permainų „iš viršaus“ – ir patiems pradėti keistis „iš apačios“, o tiksliau, iš vidaus.
Tai anaiptol nereiškia, kad kviečiu įtariai sekti kiekvieną įtartiną ir skųsti jį policijai. Gana apsišluoti savo kieme, šeimoje, sieloje. Neseniai menkai pažįstama pora man prasitarė, kad vyras lanko pykčio valdymo pamokas – žmonos prispirtas, bet ir nesigaili. Atrodytų kokia gėda, tačiau man toji pora yra tikri šviesuoliai. Jeigu Sveikatos apsaugos ministerija pagaliau ir krustelėtų, naivu manyti, kad reikalai greitai pagerės. Žinoma, labai svarbu, kad specialistai ne labdarą dalintų, o dirbtų oriai, kad jų pagalba mums būtų prieinama ir įperkama.
O jau mūsų valia, kaip tuo naudosimės: ar skųsimės blondinėmis, neištikimais sutuoktiniais, baisėsimės šiuo pasauliu, ar sieksime jį pakeisti.
Pradėdami nuo savo vidinio pasaulio.
