Lietuvių kilmės australę prieš keletą metų vedęs Ž.Grigaitis neslėpė, jog norėtų, kad Lietuvoje būtų įteisinta eutanazija. Verslininkas įsivaizduoja, kas vyksta filme „Tavo glėbyje“, kuriame slaugė į Šveicariją lydi raumenų atrofijos kamuojamą vyrą oriai numirti.
„Teko skaityti straipsnį apie 59 metų vyrą, kuris turėjo tris dukteris ir kovojo su galvos augliu. Jis žinojo, kad jam liko gyventi trys mėnesiai, taip pat žinojo, kad kiekvieną dieną teks patirti vis daugiau kančių. Nenorėdamas tokio finalo, būdamas sąmoningas jis sukvietė draugus, atšventė gimtadienį, nuvyko į ligoninę Šveicarijoje ir ten gavo mirtiną injekciją“, – pasakojo Ž.Grigaitis.
Jis mano, jog reikalauti iš artimųjų, kad jie dėl tavęs aukotųsi, kankintųsi fiziškai ir morališkai, nors suvoki, jog nėra vilties pasveikti, yra egoistiška.
„Eutanazija nėra blogai, kai žmogus pats negali kontroliuoti savo būsenos, kai jo buvimas yra našta aplinkiniams.
Australijoje esu pasirašęs dokumentus, kad jeigu tapčiau neveiksnus ir gydytojų pripažintas nevisavertis pagal tam tikrus parametrus, man būtų nutraukti aparatūros palaikomi gyvybiniai procesai. Taip pat pasirašiau, kad sutinku tapti organų donoru.
Mano žmona Elle irgi yra pasirašiusi tokius dokumentus. Jai teko matyti pirmojo vyro agoniją, kuri buvo sudėtinga ir skausminga“, – kalbėjo Ž.Grigaitis.
Šiuo metu eutanazijos aktas Lietuvoje yra nelegalus ir traktuojamas kaip gyvybės atėmimas.
Lietuvoje du kartus buvo siūloma įteisinti eutanazijos įstatymą. 2012 metais tokį įstatymą buvo parengęs tuometis Seimo narys Andrius Burba (37 m.), tačiau parlamentas jo projekto nesvarstė.
Tais pačiais metais visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės RAIT atlikta apklausa parodė, kad 47 procentai apklaustų Lietuvos gyventojų pritaria eutanazijos įteisinimui, 37 procentai tam nepritartų, o 16 procentų apklausoje dalyvavusių asmenų sakė, jog šiuo klausimu neturi nuomonės.
Praėjus dvejiems metams Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė (71 m.) irgi siūlė Lietuvoje įteisinti eutanaziją.
„Ne kunigai ar valstybė man davė gyvenimą ir ne jiems nurodinėti, kaip su juo elgtis“, – taip žmogaus laisvę į savo gyvenimą apibūdino M.A.Pavilionienė.
Politikei svarbiausia, kad visuomenėje atgytų diskusija dėl eutanazijos.
„Turiu karčios asmeninės patirties, kai mirė mano vyras, ir gerai žinau, koks šis klausimas gali būti svarbus į tokias situacijas pakliūvantiems žmonėms ir jų artimiesiems. Aš maldavau, kad gydytojai palengvintų mano vyrui kančias“, – kalbėjo M.A.Pavilionienė.
2006-aisiais Vilniaus mažajame teatre režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ iki šiol sutraukia pilnas sales žiūrovų.
Pjesė pasakoja apie prie lovos prikaustytos, iki pat kaklo paralyžiuotos skulptorės gyvenimą ir jos siekį mirti.
Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliekanti Nijolė Narmontaitė (56 m.) sakė, kad nors jos herojė išsako aiškią poziciją, jog nori mirties, pati aktorė neturi vienareikšmiško atsakymo dėl pirmalaikio gyvybės nutraukimo.
„Jeigu man reikėtų priimti sprendimą dėl artimo žmogaus gyvenimo ar mirties, nė už ką negalėčiau.
Tačiau niekada nesmerkčiau žmogaus, kuris kęsdamas stiprius fizinius skausmus pasirinko eutanaziją“, – kalbėjo N.Narmontaitė.
Danijoje gyvenanti švedų kilmės aktorė Lisa Carlehed (37 m.) pažįsta natūralios mirties skonį. Jai ne kartą teko būti šalia artimųjų paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis ir iškeliavus anapus užmerkti jiems akis.
Lisa taip pat stengtųsi suprasti brangius žmones, jei jie išgyvendami siaubingas fizines kančias sumanytų gyvybės siūlą nutraukti eutanazijos būdu. Suvaidintas pagrindinis vaidmuo pastaruoju metu Europoje per kino festivalius keliaujančiame ir ne vieną tarptautinį apdovanojimą jau pelniusiame filme „Tavo glėbyje“ aktorei padėjo suvokti, ką jaučia žmogus, kuris sąmoningai pasiryžo padėti mirti nepagydomam ligoniui.
„Kiekvienas žmogus turi teisę nuspręsti, ką jam daryti su savo gyvenimu“, – įsitikinusi L.Carlehed, neseniai viešėjusi Vilniuje.
Filme L.Carlehed suvaidino vieną sudėtingiausių savo karjeroje vaidmenų – slaugę Mariją, kuri, be savo niūrios kasdienybės, bevardės katės, nejaukaus būsto ir darbo slaugos ligoninėje, daugiau nieko neturi.
Marijai savotiškai patinka Nilsas (aktorius Peteris Plaugborgas), keturiasdešimtmetis egocentrikas, kamuojamas raumenų distrofijos ir amžiams prikaustytas prie vežimėlio.
Nilsas nebemato prasmės gyventi ir nusprendžia vyksti į Šveicariją, kad jam būtų atlikta eutanazija. Marija nusprendžia lydėti jį traukiniu į Šveicariją.
Intymios kelionės metu nagrinėjami moraliniai, gyvenimo prasmės klausimai, ryškiai piešiama žmogiškumo esmė, kai žmonės išdrįsta mylėti, nors viskas negrįžtamai prarasta.
Danijoje, kaip ir Lietuvoje, eutanazija nėra įteisinta.
Tačiau daugelis žmonių neretai prisipažįsta, jog labiau nei pačios mirties jie bijo tapti visiškai priklausomi nuo kitų ir nesugebėti pasirūpinti savimi.
Aktorė L.Carlehed sutiko pasidalinti savo pojūčiais, kuriuos patyrė įsikūnijusi į vaidmenį, ir atskleisti savo požiūrį į eutanaziją.
– Kaip jus paveikė šis vaidmuo?
– Ruošdamiesi filmuotis mes, aktoriai, pažiūrėjome kelis dokumentinius filmus apie eutanaziją, domėjomės, kaip viskas vyksta iki paskutinės akimirkos.
Ypatingus jausmus man sukėlė dokumentinis filmas „Terry Pratchettas. Pasirenkant mirtį“, kurį sukūrė britų fantastikos kūrėjas Terry Pratchettas.
2007 metais jis susirgo ankstyva Alzheimerio ligos forma.
Prasidėjo jo kova su liga ir kova už teisę pačiam spręsti savo likimą.
2008 metais jis ėmė agituoti įteisinti eutanaziją Didžiojoje Britanijoje, o 2011-aisiais pradėjo tvarkyti dokumentus, kad įstotų į šveicarų organizaciją, kuri padeda sunkiems ligoniams oriai mirti.
Tais pačiais metais T.Pratchettas sutiko milijonierių verslininką Peterį Smedley (71 m.), kuris sirgo judesius paralyžiuojančia liga. Turtuolis buvo apsisprendęs pasinaudoti eutanazija.
T.Pratchettas su P.Smedley išvyko į Šveicariją. Pastarasis – mirti, o T.Pratchettui ši kelionė buvo reikalinga, kad įsitikintų, ar nori pasirinkti tokį pat kelią.
Rašytojas buvo gavęs P.Smedley sutikimą filmuoti jo paskutines valandas ir mirtį, kai, dalyvaujant žmonai ir gydytojams, jis išgėrė mirtiną dozę vaistų.
T.Pratchetto filmas apie eutanaziją pelnė ne vieną apdovanojimą. Rašytojas dėl Alzheimerio ligos komplikacijų šiemet kovo mėnesį, būdamas 66 metų, natūralia mirtimi mirė savo namuose.
– Apie eutanaziją kalbama prieštaringai.
– Kurdamas filmą režisierius aktoriams nedarė jokios įtakos. Sužinojau, kad iš visų žmonių, kurie Šveicarijoje gauna teisę atlikti eutanaziją, 70 procentų nusprendžia šia teise nepasinaudoti.
Žmonės tampa savo gyvenimo šeimininkais, kai supranta, kad gali pasirinkti – mirti ar gyventi, tuomet daugelis nusprendžia kovoti dėl gyvenimo.
Eutanazija tam tikrais atvejais yra ne tik gyvybės nutraukimo aktas, bet ir gyvenimą prailgintas dalykas.
Ar padėti kenčiantiems žmonėms numirti – man tai orumo klausimas. Danijoje dėl to vyksta didžiulės diskusijos. Paradoksas: mes turime teisę gyventi, bet neturime teisės nuspręsti savo pačių mirties. Tai sprendžia valdžia.
Šiuolaikinė medicina padeda gyventi ilgiau, tačiau daug žmonių smarkiai serga ir kasdien kenčia vis didesnius skausmus. Svarbu apie tai diskutuoti.
– Jūsų herojė Marija iš pradžių irgi bando guosti Nilsą, kad jis negalvotų apie eutanaziją, bandytų tikėti medicinos pažanga. Kas priverčia Mariją pakeisti savo sprendimą ir lydėti Nilsą į Šveicariją?
– Nilsas pažadina Marijos širdyje tai, ko ji neturėjo, – gyvenimo prasmę. Marija leidžiasi į kelionę su Nilsu, nes nėra nieko, kas ją sulaikytų namuose. Ji nutaria išpildyti didžiausią svetimo žmogaus norą, nes pati neturi didelių norų.
Nors šis filmas liūdnas, jo pabaiga šviesi. Jame labai stipri intymumo tema. Dažnai manoma, kad intymiausias dalykas yra seksas, tačiau daug intymiau yra būti kartu, kai vienas pasitinka mirtį. Nilsas laimingas pasitraukė iš gyvenimo savotiškai įprasmindamas Marijos gyvenimą ir sugrąžindamas jai norą džiaugtis.
– Nesunku pajusti, kad prieš eutanaziją Marijai psichologiškai yra sunkiau negu Nilsui, kuris atsainiai klausia: „Na, ir ko tu išgyveni?“ Žmogaus mirties liudininkui reikia turėti neįtikėtinai daug drąsos.
– Iš tiesų Nilsui lengviau, nes jis buvo tvirtai apsisprendęs ir neturėjo jokių baimių. O Marija abejoja, ar tai, ką daro, yra teisinga, ar ne. Iš pradžių ji, slaugytoja, mano, kad puikiai susidoros su užduotimi, tačiau kai santykis su ligoniu tampa artimesnis, jai darosi sunku.
Tokiu atveju labai svarbu lydinčiam žmogui atsitraukti, nes rodyti emocijas yra savanaudiška. Reikia palikti žmogų su jo mirtimi.
– Kiek tikrovėje esate panaši į savo heroję?
– Kol buvo filmuojamas filmas, man atrodė, kad vaidinu save. Manau, jog aš, kaip ir mano herojė, esu jautri, taip pat dažnai per mažai rūpinuosi savimi.
– Mirties baimė yra viena didžiausių žmonijos baimių.
– Bijoti mirties yra natūralu, nes niekas iš anksto nežino, kaip tokiu metu elgtis. Pats filmo režisierius S.A.Sahlstrømas šį filmą kūrė dėl to, kad labai bijo mirties. Jis tarsi norėjo išsiaiškinti, kaip atsitinka, kad žmogus nori mirti.
Esu išgyvenusi kelių artimųjų mirtį. Visada maniau, kad bus baisu, tačiau buvo savotiškai gražu. Buvau su visa šeima tuo metu, kai mirė mano senelis. Mačiau paskutines gyvasties akimirkas, kai žmogus vis lėčiau kvėpuoja ir kai galiausiai kvėpavimas nurimsta.
Apima liūdesys, bet aplanko ir laimės pojūtis, kad turėjai galimybę mylėti tą žmogų ir būti šalia paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis.
Ant užmerktų vokų pagal tradiciją uždėjome monetas ir raiščiu sutvirtinome jo galvą ir žandikaulį, kad veidas po mirties dailiai sustingtų. Liesti mirusįjį man nebuvo baisu.
– Neretai sutinku žmonių, kurie sako, kad jei galėtų rinktis, norėtų mirti greitai ir be kančių. Mirties faktas jiems ne toks baisus kaip bejėgiška vegetavimo būsena.
– Sutinku, neįgaliam būti baisiau.
– Lietuvoje du kartus buvo bandoma kelti eutanazijos klausimą. Taip pat buvo išsakyta mintis, jog Lietuva nėra pasiruošusi įteisinti eutanazijos, nes galėtų būti piktybiškai žudomi neįgalūs, neparankūs visuomenei ar šeimai asmenys. Pavyzdžiui, vaikai sugalvotų prievarta numarinti savo senus tėvus dėl turto ar nenorėdami jų karšinti.
– Eutanazijos taisyklės turi būti labai griežtos. Pavyzdžiui, Belgijoje dėl eutanazijos savarankiškai gali nuspręsti nepilnametis asmuo. Man atrodo, kad tai – beprotybė.
Šveicarijoje sunku gauti leidimą eutanazijai. Ligonis išsamiai tiriamas, reikia daug vargti, norint gauti leidimą oriai mirti.
– Belgijoje eutanazijos gali reikalauti žmogus, sergantis depresija.
– Sunkios fizinės ligos yra suprantamesnės, o psichologiniai dalykai, kurie neretai gali būti pagydomi, kelia daug prieštaringų klausimų suteikiant leidimą nutraukti gyvenimą.
– Daug keliaujate pristatydama filmą „Tavo glėbyje“. Kokių klausimų jums pateikia žiūrovai?
– Daugelis dėkoja, kad daugiau sužinojo apie eutanaziją kaip galimybę. Tačiau kai kurie išsako neigiamus komentarus, nes mano, kad eutanazija – neteisingas dalykas, todėl filmo pabaigoje norėjo matyti gyvenimą, o ne mirtį.
– Katalikiškoje Lietuvoje daugelis vyresnio amžiaus žmonių kliaujasi Dievu arba likimu. Ką apie šį filmą kalbėjo jūsų tėvai?
– Skandinavijoje žmonės nėra labai religingi. Mano tėvai taip pat nėra tikintys, neturi konservatyvių įsitikinimų. Švedijoje gyvenantiems mano tėvams filmo tema pasirodė aktuali, o tėvui Ingemarui Carlehedui, kuris yra aktorius ir režisierius, filmas patiko kaip meno kūrinys.
– Kaip šis filmas pakeitė jūsų požiūrį į meilę, mirtį, gyvenimą, pasiaukojimą?
– Kopenhagoje gyvenu ramiai ir laimingai. Su vyru aktoriumi, kuris šiuo metu užsiima teatro režisūra, auginame dvi dukteris. Nieko ypatingo lyg ir neįvyko, bet šis filmas man, kaip aktorei ir kaip žmogui, suteikė daugiau pasitikėjimo ir stiprybės.
Eutanaziją renkasi ir Nobelio premijos laureatai
Eutanazija legali Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Tailande, 5 JAV valstijose – Oregone, Montanoje, Kalifornijoje, Vašingtone ir Vermonte.
Eutanazija tapo be galo populiari Belgijoje. 2011 metais tokiu būdu iš gyvenimo panoro išeiti 1133 žmonės, pernai – 1432.
2014 metų vasario 13 dieną Belgijos Parlamentas balsavimu priėmė įstatymą, leidžiantį atlikti eutanaziją neribojant paciento amžiaus. Belgija yra vienintelė šalis pasaulyje, priėmusi tokį įstatymą. Šalyje eutanazija taikoma ir sergantiems depresija. Artimieji to gali netgi nežinoti. Tik vėliau gauti atsisveikinimo laišką, parašytą būtuoju laiku: „Man buvo atlikta eutanazija.“
2013 metais 44 metų belgas Nathanas Verhelstas po nepavykusios lyties keitimo operacijos pasirinko eutanaziją. Belgas nusprendė mirti, nes po išsvajotosios operacijos virto monstru ir dėl to kentė nepakeliamas psichologines kančias.
2013 metais Belgijoje mirė Nobelio premijos laureatas biochemikas ir citologas Christianas de Duve’as. 95 metų vyras sunkiai sirgo, todėl jo prašymu medikai jam atliko eutanaziją.
2014 metų sausio pradžioje Belgijoje švelniai „seniausiu atletu“ vadintas 95 metų Emielis Pauwelsas pasirinko eutanaziją su šampanu 100 šeimos narių ir draugų akivaizdoje. Besišypsantis, paskutinę taurę prieš mirtį keliantis vyras sakė, kad nejaučia mirties baimės.
E.Pauwelsas, kuriam buvo įsisenėjęs skrandžio vėžys, buvo prikaustytas prie lovos. Dar 2013 metų kovą jis pelnė paskutinį savo sportinį apdovanojimą – tapo Europos veteranų 60 metrų bėgimo čempionu.
Katalikiškoje Lenkijoje eutanazija yra griežtai draudžiama. Praėjusių metų pabaigoje Lenkijos Vroclavo miesto apeliacinis teismas patvirtino galutinę 15 metų kalėjimo bausmę Andrzejui O. už dvejais metais jaunesnio kolegos Tomaszo K. nužudymą. Neįgaliojo vežimėlyje ligos prirakintą Tomaszą K. paliko žmona su vaiku, firma bankrutavo, tad pas mamą apsigyvenęs vyras vis atviriau ėmė kalbėti apie norą mirti. Neradęs savyje jėgų nusižudyti, Tomaszas K. kreipėsi pagalbos į buvusį pavaldinį Andrzejų O. ir pažadėjo sumokėti 5 tūkst. zlotų (1200 eurų).
Nežinodamas, kad eutanazijos esmė – neskausminga mirtis, Andrzejus O. ėmėsi itin drastiško plano – suvaidino apiplėšimą ir nustūmė Tomaszą K. su visu vežimėliu nuo aštuonių metrų skardžio. Pamatęs, kad neįgalus kolega dar juda, Andrzejus O. ėmė jį talžyti kumščiais, spardyti, o galų gale perrėžė peiliu gerklę.
Tuo metu prancūzų gydytojas 53 metų Nicolas Bonnemaisonas, kuris numarino septynis mirtinai sirgusius pacientus, pernai buvo išteisintas po ilgo ir emocingo teismo proceso. Eutanazija Prancūzijoje yra nelegali, tačiau prezidentas Francois Hollande’as per savo rinkimų kampaniją 2012 metais žadėjo pasirūpinti jos legalizavimu. Prancūzijoje yra leidžiama pasyvi eutanazija, kai žmogus sukelia mirtį nesuteikdamas gyvybei palaikyti būtino gydymo ar jį nutraukdamas.
Buvusi Nyderlandų sveikatos apsaugos ministrė Els Borst, kuri prisidėjo prie eutanazijos įstatymo įvedimo šalyje 2002 metais, pernai buvo rasta negyva savo garaže, kaip manoma, nužudyta. Jai buvo 81-eri.
Nuo 2006 metų Nyderlanduose eutanazijos atvejų vis daugėja. Tais metais ji buvo pritaikyta 1923 kartus, o 2012-aisiais jau užregistruoti 4188 eutanazijos atvejai. Tai sudaro vidutiniškai 3 procentus visų mirčių Nyderlanduose.
