Prisiminkime du istorinius atvejus. Antikinėje Romoje neapsikentus savižudybių bangos buvo uždrausta laidoti savižudžius. Savižudžių kūnai buvo rodomi pakelėse gyvenviečių, kurių „veidą“ jie ilgam subjaurodavo. Ši priemonė buvo labai paveiki ne tik dėl pagoniško įsitikinimo, kad siela negalinti atsiskirti nuo kūno, kol šis nepalaidotas, bet ir nenoro tapti bjauriu ir dvokiančiu po savo mirties. Šios priemonės atgarsis krikščioniškoje kultūroje – draudimas laidoti savižudį pašventintose kapinėse. Kitaip tariant, jo vieta buvo „teisingai“ mirusiųjų bendrijos patvoryje ir užribyje.
Lietuvoje šis draudimas išsilaikė iki pat XX a. antros pusės. Tačiau turime ir priešingą pavyzdį iš mūsų pagoniškos praeities. Tai – mitinio kunigaikščio Margirio atvejis, kuris įkvėpė ne vieną kartą pasipriešinimui vardan „šviesaus rytojaus“. Margirio pavyzdys įstabus tuo, kad Lietuvos pakraščio gynėjai savęs priešui neatidavė ne tik gyvų, bet ir mirusių: nusižudę jie suvirto į laužą. Taip jie išvengė tiek nelaisvės, tiek dvokiančios bjaurasties.
Šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje, kuri maitinama „laimės pažadais“ (M.Horkheimeris ir T.W.Adorno), savižudis – serijinės laimės gamybos trikdys. Apskritai vartojimo aplinkoje savižudis – grynas nesusipratimas. Jis ne tik grasina nutraukti vartojimo grandinę, bet ir paskleisti dvoką ten, kur žadami geriausi kvapai ir skoniai. Laimės gamybos arba tiesiog vartotojų visuomenė nesuderinama su mokymusi mirti, t. y. su gyvenimu rengiantis mirti.
M.Heideggeris atkreipė dėmesį, kad mirtis nepatogi ir net netaktiška visuomenės atžvilgiu. Tai ypač pasakytina apie savižudžių mirtį. Jei jau kažkas drįsta pats numirti amžinos laimės pažadų aplinkoje, jis turi pasišalinti iš mūsų gretų kuo tyliau, netrikdydamas mūsų vartojimo įpročių. Žymių žmonių garsus laidojimas gali būti vertinamas kaip kerštas slapčia įsivogusiai mirčiai ir bandymas perimti kontrolę šiuo atžvilgiu.
Tiesa, mes užversti mirčių ir savižudybių statistika. Tačiau statistika ir yra nutildymo strategija: visa tai nutinka kažkur kitur ir kažkam kitam, bet ne čia ir ne mums. Vartojimas laikomas savižudybės ir apskritai mirties profilaktika. Atrodo, vartojimo lenktynės net neleidžia pagalvoti apie mirtį: turime įsigyti naują automobilį, naujos statybos butą, jau nekalbant apie paskutinio modelio išmanųjį ir greičiausią internetą. Viskas turi būti nauja kuo dažniau keičiant – tai turėtų kompensuoti mūsų neišvengiamą senėjimą.
Net ir senėjimo atžvilgiu turime priešnuodžius – jaunystės technologijas, įskaitant plastinę chirurgiją, kurią vartojame nelyginant maistą. Senstančioje visuomenėje kaip niekur kitur klesti jaunystės kultas ir jaunystės technologijos, kuriomis bandoma „išdurti“ mirtį. Tačiau visa tai kaip tik rodo mūsų nepasirengimą mirčiai, nuo kurios sprunkame vartotojų greitajame traukinyje, kuris tampa teroristų lengvu taikiniu. Vis tik didžiausi teroristai – mes patys, vartojimo bumu sprogdinantys savo gyvenimus. Vartojimo lenktynės neišvengiamai palieka šalikelėje jų tempo neišlaikiusius savižudžius. Kyla klausimas, ar vartotojų visuomenė, it patrakusi bėganti nuo mirties kaip tik nėra savižudžių visuomenė.
Mirties vartojimas nėra kažkas nesuderinama su vartotojų visuomene, kuri žada nesibaigiantį (amžiną) vakarėlį jo lankytojams. Maža to, vartotojų visuomenė netgi siūlo savižudybės industriją: net tose šalyse, kur eutanazija dar neįteisinta, siūloma vartoti „lengviausio“ išėjimo būdus ir priemones įvairiuose senjorų namuose. Kitaip tariant, parduodamas besmarvis išėjimas netrikdant jaunesnių artimųjų. Savižudybė tampa margiriško nepasidavimo priešui – mirčiai – strategija. Paklauskime: ar įmanoma sumažinti savižudybių skaičių savižudiškoje vartotojų visuomenėje?
***
Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir komunikacijos katedros vedėjas.
