Tada pirmąsyk susimąsčiau, kad kai kurie žmonės be alkoholio tiesiog negalėtų gyventi. Atsidurtų psichiatrinėje arba kalėjime. Tą viduje slypinčią gyvulišką energiją juk reikia kaip nors iškraut.
Nuo pat vaikystės mes mokomi užgniaužti emocijas. Jei vaikas supyksta, mama iškart jam parodo – pykti nevalia. Pyktis nugramzdinamas į pasąmonės gelmes ir jo tarsi nėra. Tik gyventi nedžiugu. Gyvenimas nemielas. Kažko liūdna.
Dauguma suaugusių žmonių supykę patys nustemba: „Kas čia man pasidarė?“ Jie nesuvokia, kad tas juos visuomet slėgęs liūdesys yra kitas pykčio veidas. Jie manė, kad yra nepikti, geri žmonės.
Kai tokie „nepikti“, „geri“ žmonės pradeda kitus mokyti gyvenimo, jų niekas neklauso. Tada jie baisisi, kad jų vaikams kažkas (turbūt klasės draugai, mokytojai, reklama, valdžia) padarė blogą įtaką. Jie pradėjo gerti, šlaistytis pakampėmis, tratinti mergas ir stūgauti kaip vilkai. Baisu kaimynams pasakyt, kad vaikis keikiasi net namuose. Ramu tik šeštadienio rytą, kai „pachmielo“ kankinamas jis negali nė žodžio pratarti ir yra praradęs visas jėgas.
Jei taip atidžiai, biologo žvilgsniu patyrinėtume, kas vyksta lietuvių gyvenimo džiunglėse, nustebtume: visi stebimi padarai yra siaubingai pikti. Ant kitų, ant savęs, ant gyvenimo, ant Dievo – koks skirtumas. Tą pyktį mes vadiname stresu. Skaičiau, kaip viename interviu garsi verslininkė sako, kad stresą išgyvena nuolat ir jos darbe tai yra normalu.
Lietuvos bėda yra būtent tai, kad būti įsitempusiems yra „normalu“. Įtampa čia yra problema, o ne alkoholis. Jei žmonės nepatirtų įtampos ar bent žinotų, kaip atsipalaiduot, kam tada jiems gert?
Ar čia politikai kalti, kad velnio lašų neuždraudžia? Pažvelkite į Islamo valstybę. Ten galvažudžiai negeria, nemato alkoholio reklamos ir net nuogų moterų atvaizdų. Tačiau prisidengdami Dievo vardu jie eina prievartauti klaidatikių moterų. Duoda perskaityt Korano eilutę ir jei ši suklysta, gali išprievartaut. Ar net kankint jos akyse vaiką. Gyvulys visuomet ras pateisinimą gyvuliškam elgesiui.
Europietiškos civilizacijos gyvulių pasiteisinimas: „Aš buvau girtas“. Dėl to neprisimenu, kam pridirbau vaikų, kam užvožiau per makaulę ar kokiam šuniui nukapojau galvą.
Kai taip atsitinka, visi kiti (kurių kūną taip pat gniaužia pyktis) kinkuoja galvomis. „Ar mes taip nesakėm? Va, ką padaro alkoholis“. Uždraust, uždraust, uždraust. Ką nors, bet ką, svarbu bent ką nors uždraust.
Papuošus save etikete „Aš tai padorus žmogus“ galima vapėt apie meilę, grožį ir blaivybę. Prieš dešimtį metų buvo labai madinga kritikuoti Indijos išminčių Ošo. Esą, jo šventyklose žmonės rengia sekso orgijas ir, neduokdie, į tą sektą pateksi. Tikra tiesa, kad Ošo savo sekėjus ragino geriau pasimėgauti seksu negu demonstruot apsimestinį padorumą Tačiau jis kalbėjo apie tai, kad gyvulį savyje reikia stebėti. Ir kartais leist jam išsišėlt – per šokį, judesį, riksmą. Daužyt grindis ir stebėt, kaip pyktis sukyla ir pranyksta. Trypt, rėkt, klykt – saugioje erdvėje, kur niekam nepadarysi žalos.
Jei žmonės išprotės šokdami, jei jie leis sau tą padaryti, jie nebegers. Jie nešnekės, kad gerti galima, kad atsipalaiduotum, tik svarbu saikas. Kuo žmogus sąmoningesnis, tuo labiau jis jaučia, kad net viena vyno taurė nepadeda likti budriam. Kai jautiesi džiugiai, nesinori sąmonės užslopint, nes norisi aiškiai ir ryškiai patirti pasaulį. Ir kam svaigintis tuo, nuo ko kitą rytą skaudės galvą?
Mėgstantys pakalbėti apie saikingą alkoholio vartojimą paprastai apie jogą, meditaciją ar net psichoterapiją kalba niekinamai. Esą, visa tai skirta silpniems – tiems, kurie patys „nesusitvarko su nervais“. Jie įsitikinę: „Aš tai su savim pats susitvarkau“. Kai kas nors „išveda iš kantrybės“, jis tučtuojau mauna į barą ir sako mergaitei: „Įpilk šimtą“. Po to užsisako dar šimtą. Tada jau atsipalaiduoja.
Vienintelis skirtumas tarp saikinguolių ir girtuoklių yra tas, kad pirmieji yra ne tokie įsitempę, kad norėtų visiškai užsipilt sąmonę. Šiek tiek daugiau kančios, ir jie taps tokie patys beviltiški alkoholikai.
Štai todėl alkoholį mes siejame su laimingomis gyvenimo akimirkos. Tomis, kai galime jaustis laisvi šokti ir nesijausti kvailai, nes painiojasi kojos. Tada, kai galime apkabinti net nepažįstamą merginą ar vaikiną. Kai galime juoktis be priežastis. Ir kartu su draugu net verkti girtomis ašaromis.
Esu truputį sutrikusi, nes neturiu aiškios nuomonės, ar uždraust alkoholio reklamą. Kaip žurnalistei, man tai būtų nenaudinga (paaiškinimas nežinantiems – be reklamos pinigų nebūtų jokios žiniasklaidos). Pritariančiųjų draudimams choras man kelia irzulį – jei taip toliau, tapsime islamo valstybe.
Tačiau neišmintingi ir tie, kurie sako: „Substancija nekalta, kad žmogus durnas“. Kartais žmonės durni, nes juos durnina. Reklama veikia pasąmonę. Jei blizgiame žurnalo puslapyje garbingai išstatytas viskis, o kitame parodyti prabangūs automobiliai, mano protas šiuos du vaizdinius susieja. Pradedu įsivaizduoti, kad tikras gyvenimas – tai prabangus automobilis ir taurė viskio. O jei policininkams atrodo, kad tai nesiderina – vadinasi, aš turiu per mažai pinigų duot, kad viskas susiderintų. Arba „tas mentas gaidys“.
Vieniems postringaut apie draudimus, o kitiems – gint nuo draudimų ypač palanku prieš rinkimus. Tada tampa aiškiau, kurie yra liberalai, kurie – konservatoriai. Tik kodėl nė viena partija neskelbia: „Jei mus išrinksite, pažadame nė viename savo vakarėlyje negerti alkoholio. Seimo kavinėje uždrausti brendį ir net šampaną. Pergalę atšvęsime, iššaudami vaikiško šampano butelį. Alkoholiui politikoje – ne vieta“.
Kol papročiai bus gajūs, jokie reklamų draudimai nepadės. Ir net nuobodu sakyti, kad geriausia kova su blogiu – tai pasiūlyti gėrį. Prieš uždrausdama alkoholio reklamą, valstybė galėtų sudaryti padorias sąlygas verslininkams, kurie siūlo sveikus atsipalaidavimo būdus. Masažistams, jogams, gongų skambintojams, šokių vakarų rengėjams. Dauguma šių žmonių yra priversti iš klientų rinkti aukas ir slėpti mokesčius – kitaip neišgalėtų net susimokėti už patalpų nuomą.
Pakankamai bjauru, kad eidama atsipalaiduoti pas masažistą, turiu prisidėti prie valstybės apgaudinėjimo. Užuot – kaip dauguma – vartojusi alkoholį ir savo pinigais papildžiusi ir Lietuvos biudžetą.
