Į šiuos ir kitus klausimus, remdamasis neseniai atlikto išsamaus tyrimo rezultatais, atsakė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros vedėjas prof. dr. Gintautas Valickas.
Teisėjų ir teismų įvaizdžio tyrimas
Profesorius pristatė didžiulio masto tyrimą, kuris buvo atliktas aprėpiant visos Lietuvos teismus. Jis apima baudžiamąją teisę ir baudžiamųjų bylų analizę. Taip pat buvo tirta, kaip teisėjai bendrauja su bylininkais, kaip jie elgiasi teismo metu. Labai svarbus niuansas – išsiaiškinti, kaip teismo metu jautėsi tie žmonės, kuriems buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės.
„Tyrėme ir nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų emocinę būklę teismo proceso metu. Pirmą kartą buvo atlikta civilinių bylų analizė ir tai, kaip teisėjai elgiasi su ieškovais bei atsakovais tuo atveju, kai šie turi gynėjus arba jų neturi“, – sakė profesorius.
Dar vienas labai svarbus aspektas – teisėjų ir teismų įvaizdžio tyrimas. G.Valickas sakė tyręs žiniasklaidoje suformuotą teismų įvaizdį po itin garsių Lietuvą sukrėtusių bylų.
Pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta administracinių teisės pažeidimų bylų analizė. „Apklausėme administracinio teismo proceso dalyvius, klausėme, kaip jie vertina teisėjus, su kokiais lūkesčiais atėjo į teismo salę ir kaip jie kito teismo proceso metu. Vienas pagrindinių dalykų, ką norėjome išsiaiškinti – ar teismo dalyviai suvokia teisingumo jausmą ir kaip vertina teisėjus“, – sakė G.Valickas.
Psichologas džiaugėsi, kad prie tyrimo įgyvendinimo prisidėjo nacionalinė teismų administracija, kuri suteikė galimybę analizuoti garso įrašus. Nors dėl šios priežasties buvo nemažai informacijos prarasta, nes nebuvo matyti kūno kalbos, visgi pranašumas tas, kad nereikėjo važinėti po teismo procesus, tyrimo organizatoriai galėjo išplėsti tyrimo mastą iki visos Lietuvos.
Teisėjai patiria nuolatinį spaudimą
Mokslininkas tikino, kad teisėjo darbas yra itin atsakingas. Juk nuo jo sprendimo priklauso žmogaus likimas, todėl nekyla abejonių, kad teisėjai susiduria su ypatingomis emocijomis. „Teisėjai jaučia didžiulį spaudimą iš visuomenės. Nors jie turėtų išlikti labai ramūs, tačiau žmogus – ne mašina, jis negali palikti emocijų nuošalyje. O ką bekalbėti apie daromą stiprų poveikį iš gynybos – juk proceso dalyviai turi įtikinti teismą, o tam gali naudoti įvairias priemones. Yra buvę atvejų, kai teisėjai sulaukė grasinimų.
Antrą kartą nuteistas asmuo, kalintis įkalinimo įstaigoje, yra pasakojęs, kad pirmąjį kartą į kalėjimą buvo pasodintas, nors nebuvo kaltas. Vis tik išėjęs į laisvę jis primušė prokurorą ir sėdo antrąjį kartą. Tada jis guodėsi, kad bent jau žino, dėl ko kali“, – aiškino pašnekovas.
Ypač sudėtingi tie atvejai, kai teismai vyksta praėjus metams ar daugiau po nusikaltimo. Tokiu atveju reikia viską prisiminti, vėl pasakoti detales, analizuoti įvykį. „Ne kartą esu girdėjęs, kad merginos, patyrusios seksualinę prievartą, daugiau nesiryžtų rašyti pareiškimo ir eiti teismo keliu – joms per daug skaudu ir emociškai sunku pasakoti detales, susijusias su tuo, kas įvyko.
O juk būna, kad teisėjai nepatiki tuo, ką girdi. Man itin svarbi teisme dalyvaujančių žmonių emocinė būsena – norėčiau kreipti dėmesį dar ir į antrinę žalą, kurią patiria nukentėjusieji duodami parodymus, ikiteisminių tyrimų metu ir per patį teismo procesą“, – sakė G.Valickas.
Jis prisiminė atvejį, kai turėjo apklausti senyvo amžiaus močiutę, kuri į teismą atėjo kaip liudininkė. Tada ji verkdama klausė, kodėl teisėja ant jos rėkė – juk ji ne nusikaltėlė ir nieko blogo nepadarė.
Tad ką reikėtų atminti, einant į tesimą? Psichologas G.Valickas įsitikinęs, kad būtina žinoti savo teises. „Savo studentams visada sakau, kad teismo metu teisėjai ieško silpnų vietų – jas gali rasti tiek darbuose, tiek faktuose iš asmeninio gyvenimo. Paprastai teisėjai turi teisę samdyti ekspertus, kurie įrodytų tam tikrus faktus, patikrintų būtą ar nebūtą informaciją“, – patarė dėstytojas.
Teismo proceso dalyvis nori būti išgirstas
Artimiausiu metu ketinama pateikti rekomendacijas teisėjams, kaip reikėtų elgtis ir ko derėtų vengti. Į teismus ateina labai įvairūs žmonės – vieni jautresni, kiti mažiau jautrūs, tačiau taisyklės visame pasaulyje – universalios. Svarbiausia, pasak psichologo, leisti visoms pusėms pasisakyti, pateikti argumentus.
„Net jeigu žmogus suvokia, kad jo pasisakymas neturės įtakos, jis vis tiek nori būti išgirstas. Mūsų užduotis – pateikti teisėjams rekomendacijas kaip reikėtų elgtis, kad byloje dalyvaujantys asmenys suvoktų įvykdytą teisingumą, kad ir koks jis būtų“, – sakė tyrimo vadovas.
Pagal tyrimo duomenis aiškėja, kad teisėjai vis labiau laikosi procedūrinių reikalavimų. „Džiugu, kad patys nuteistieji geriau vertina teisėjų darbą. Ir tai, kad jie geriau vertina, yra didžiulė pažanga.
Pagalvokite, sėdi nuteistas žmogus įkalinimo įstaigoje, bet sako, kad teisėjai gerai dirba – tai yra didelis pasiekimas“, – tvirtino psichologas G.Valickas ir pridūrė, kad mažėjantis formalizmas leidžia teisėjams įsiklausyti į visas puses, įsigilinti, ar klausimas buvo užduotas teisingai.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad teisėjų bendravimas su ginčo šalimis yra nevienodas. Teisėjai labiau laikosi elgesio principų bendraudami su gynėjais, prokurorais, o prasčiausiai elgiasi bendraudami su nusikaltėliais.
„Žmogus nėra mašina, jis negali išvengti emocijų. Juk gali būti taip, kad teisėjas su prokuroru ar gynėju kartu dirbo ar mokėsi, todėl asmeniškumų neišvengsi. Apmaudu, kad gana dažnai bendraudami su kaltinamaisiais teisėjai varto bylas, neklauso, kas yra sakoma.
Akivaizdžiai matyti, kad procedūrinių reikalavimų nesilaikoma. O juk jei žmogus pajus, kad su juo bendrauja maloniai, jis ir pats bus labiau linkęs laikytis įstatymų, bendradarbiauti su pareigūnais“, – teigė VU dėstytojas.
Į tyrimą įtraukė vaikus
Žmonės, kurie priklauso amžiaus grupei nuo 30 iki 50 metų, turi tvirtą nuomonę apie teismus. Dažniausiai ji yra neigiama. Psichologas įsitikinęs, kad tai lemia tokio amžiaus žmonių tvirtos nuomonės turėjimas. Sunku pakeisti ir senjorų nuomonę. Net ir tie, kurie nė karto nėra susidūrę su teismais, apie juos turi prastą nuomonę. Ją paprastai susidaro iš artimųjų arba pažįstamų pasakojimų, žiniasklaidos.
G.Valickas teigė, kad į tyrimą buvo įtraukti ir pradinukai – vaikai nuo septynerių. Jie susikūrę realų vaizdą apie teismus, teisėjų darbą. Paprastai jų nuomonę formuoja žinios, filmai, kuriuos jie žiūri.
„Nustebino ir paauglių (14-17 metų) nuomonė – nors jie yra patys didžiausi maištininkai, tačiau jų nuomonė apie teismus tikrai labai gera. Jie neturi tiesioginės patirties, tačiau tai, kad jie teismus vertina statistiškai geriau už kitus, gali reikšti mažesnę tikimybę ateityje tapti bylininkais, daugiau laikytis įstatymų, bendradarbiauti su pareigūnais.
Dabar pagrindinė užduotis – išsaugoti tokį požiūrį ir stengtis, kad toks teisėjų įvaizdis augančioje kartoje nepasikeistų“, – tyrimą apžvelgė dėstytojas G.Valickas. ***
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros vedėjas prof. dr. Gintautas Valickas pateikė oficialias atlikto tyrimo apie teisėjų įvaizdį visuomenėje išvadas. Mūsų tyrime dalyvavo penkių išorinių (teismams nepriklausančių) amžiaus grupių tiriamieji (7-10 m., 14-17 m., 18-25 m., 26-49 m. ir 50-86 m.), taip pat vidinės grupės atstovai – teisėjai. Iš viso, analizuojant vidinį ir išorinį teisėjų ir teismų įvaizdį, buvo ištirta 1579 tiriamieji.
Remiantis gautais duomenimis, galima išskirti šiuos svarbiausius momentus.
Pirma, tiek visų išorinių grupių tiriamųjų, tiek teisėjų (vidinė grupė) suvoktas teisėjų ir teismų įvaizdis (aplinkos, paslaugų ir socialinis) yra teigiamas (tai galima vertinti kaip patį svarbiausią ir džiuginantį rezultatą).
Antra, 7–10 metų vaikų piešinių analizė rodo, kad jie dažniausiai vaizduoja teigiamo (61,7 proc.) arba neutralaus (32,4 proc.) įvaizdžio teisėjus. Verbaliniai vaikų atsakymai parodė panašią teisėjų ir teismų įvaizdžio vertinimo tendenciją: jie dažniau teigiamai vertina aplinkos (75,2 proc.) ir socialinį (58,6 proc.) įvaizdį, tik teikiamų paslaugų įvaizdžio vertinimai yra prastesni (jį teigiamai vertino 35,6 proc. vaikų).
Trečia, išorinių grupių (14-17 m., 18-25 m., 26-49 m. ir 50-86 m.) tiriamieji palankiausiai vertina aplinkos, mažiau palankiai – paslaugų ir santykinai mažiausiai palankiai – socialinį įvaizdį.
Šis dėsningumas išlieka nepakitęs, nepriklausomai nuo tiriamųjų išsilavinimo, šeiminio statuso, teisės disciplinų išklausymo, domėjimosi teisinės tematikos informacija, gyvenamosios vietos, taip pat tiriamųjų arba jų artimųjų / pažįstamų dalyvavimo teisme.
Ketvirta, paaugliai (14-17 m.), palyginti su visais vyresniais (18-25 m., 26-49 m. ir 50-86 m.) tiriamaisiais, daug palankiau vertina visus teisėjų ir teismų įvaizdžio aspektus. Tai gali būti susiję su nedidele šios tiriamųjų grupės patirtimi, kita vertus, galima tikėtis, kad po kelerių metų iš šių jaunų žmonių gali išaugti teismams ir teisėjams lojalių piliečių karta.
Penkta, teisėjai palankiausiai vertina paslaugų, mažiau palankiai – socialinį ir santykinai mažiausiai palankiai – aplinkos įvaizdį. Be to, didėjant amžiui, teisėjai prasčiau vertina socialinį įvaizdį, o, didėjant darbo stažui, jie prasčiau vertina tiek paslaugų, tiek socialinį įvaizdį.
Šešta, teisėjai, palyginti su išorinių grupių (14-17 m., 18-25 m., 26-49 m. ir 50-86 m.) tiriamaisiais, daug palankiau vertina paslaugų ir socialinį įvaizdį, tačiau, palyginti su 14-17 metų tiriamaisiais, jie daug prasčiau vertina aplinkos įvaizdį. Galima sakyti, kad aplinkos įvaizdį, kurį išorinių grupių atstovai vertina geriausiai, teisėjai vertina santykinai prasčiausiai.
Daug geresni teisėjų, palyginti su išorinių grupių tiriamųjų, paslaugų ir socialinio įvaizdžio vertinimai gali būti susiję su neadekvačiai paaukštintu teisėjų (ypač moterų) vertinimu, su neadekvačiai pažemintais visuomenės atstovų vertinimais, arba ir su vienu, ir su kitu. Bet kokiu atveju, toks teisėjų ir visuomenės atstovų paslaugų ir socialinio įvaizdžio vertinimų atotrūkis kelia susirūpinimą.
