Atsakomybės kratytis įprasta. Todėl sunku pripažinti, kad išoriniai įtakos galiūnai ir kenkėjai – nuo alkoholio iki svetimų pavergėjų – nėra lemiamas ir svarbiausias monstriškų nusikaltimų postūmis. Jei žmogaus viduje pakrikusio plėšrūno nėra, tai nebus ką ir erzinti. Tačiau kai asmenyje tūno bestija, užtenka ją vos pajudinti, kad pabudusi imtų grėsmingai siautėti.
Ir jokios tarnybos, komisijos, inspekcijos, tas inspekcijas prižiūrintys departamentai, suvaržymai, priverstiniai gydymaisi jos nesugaus ir nesunaikins. Visi tie kabinetiniai žmonių moralės prievaizdai reikalingi nebent patys sau, kad galėtų bent kažkaip pelnytis.
Naudos visuomenės gerovei iš naujų, bet nieko nauja nežadančių pasiūlymų bei virkavimo susiėmus už galvos būtų tiek, kiek iš virgulininko, apsiėmusio piktybinį naviką iš jau ir taip suėsto organizmo pašalinti per atstumą spalvų terapijos pagalba.
Vidiniai žmonių monstrai, auginami per amžius, tekantys kraujyje ir krauju, – žymiai klastingesni, moka slėptis, yra atsparūs laikui ir įstatymams. O knibžda jie nepažintose tautos sąmonės gelmėse. Ten įlįsti daug sunkiau, nei prikurti institucijų ir draudimų.
Agresija – vienas iš giliai įsigraužusio pykčio įsikūnijimų. Tačiau klaidingai manoma, kad jei būtybė rėkia, skėsčioja rankomis, ji esą jau pavojinga. Jei žmogus, norėdamas paauklėti vaiką ar kokį nors pastarajam intelektu prilygstantį vadybininką, nutaiso galingą balsą ir žaibuoja akimis, nebūtinai yra paklaikęs ir viduje.
Jei mama ar mokytoja bara nepaklusnų vaikį, ji – siaubūnė? Pagal Norvegijos standartus – taip, tačiau realybėje gali būti netgi atvirkščiai: sąmoningai pakeltas tonas yra vienas iš gerai apgalvoto auklėjimo metodų, taigi, meilės artimajam išraiška.
Būna ir nesuvaidintų, nenuspėjamų liepsnojančių emocijų. Pažįstu – neabejoju, ir jūs pažįstate – žmonių vulkanų, kurie mėgsta svaidytis dūmais ir pastūgauti taip, kad net oras aplink kilnojasi. Savo ugningais žodžiais jie kandžiojasi ir įpratę keiktis, tačiau dūšia jų – šilta ir dosni, nepakelia gličių mandagybių.
Betgi kalama į galvą: jei individas vartoja keiksmažodžius, jei rėkauja, pašiepia, žinok, jis blogas, agresyvus, o vat tas, kuris nuolat šypsosi, dvasingai dūsauja, kalba drumzlinomis aptakybėmis, tas tai jau geras, ramus. Deja, išorinė ramybė ir taikingumas gali būti apgaulingas.
Malonus elgesys, švarus, intelektualus kalbėjimas – puiku, kai tai atkartoja vidinę būseną, tačiau pražūtingi, kai maskuoja piktybinius gaivalus. Jūsų draugas ar kolega jums gali šypsotis kaip buvo išmokytas, demonstruoti saldžias manieras, rodyti liuksą feisbuke prie jūsų pasidalintos asmeninės laimės akimirkos, o iš tikrųjų – tiesiog siusti ir dar pikta linkėti, ypač jei įkvėpimo suteikia pavydas. Pastarasis dažnai artimai ir nuodėmingai santykiauja su pykčiu.
Lengviausia įsiūtį atpažinti, kai nebeiškentęs jis iššoka laukan visas nuogas, niekuo neprisidengęs, bet tuomet jau būna per vėlu – tragedija įvykusi. Jei sistema negali sutramdyti net plikos agresijos, ką jau kalbėti apie mėginimus atpažinti snaudžiančią bestiją – taip dar labiau paklysti galima.
Nuo senų laikų šių kemsynų gyventojai pyktį gerai pažįsta, tačiau kovoti su juo, kaip patirtis rodo, negeba. Zlastis čia visada buvo aktualu. Anot kai kurių šaltinių, per Saulėgrįžos šventę mūsų protėviai į baslį daužydavo lazdomis ir taip išliedavo per metus susikaupusį pyktį. Po to esą dvi savaites reikėdavo nuo jo susilaikyti.
Pasakojama, papročio laikytąsi sąžiningai – per šį laikotarpį žmonės net su kaimynais sutardavo. Tačiau jam praėjus, vėl galėdavo niršti į valias. O jau XXI amžiuje buvo rodoma TV laida „Be pykčio“. Truputį pritemptas pavadinimas tik dar labiau išryškina tai, kas turi tapti mums iššūkiu, nes yra didžiausia retenybė.
Plačiau praskleidę žemėlapį, pamatytume, kad esti tautų ir šalių, kurios savo jėgas ir didžiąją laiko dalį atiduoda ne juodoms, o šviesioms emocijoms. Palyginimui: tajai turi burtažodį „sanuk“. Suktas jis šiek tiek – tai tiesa.
Požiūriu, kurį saugo toji sąvoka, galima pateisinti tinginystę, atsipūtimą. Kita vertus, „sanuk“ reiškia džiugesį. Kad ir ką darytum, mėgaukis, linksminkis. Ir tai neturi termino – džiaukis kad ir visą gyvenimą.
O štai rūsčiame ir atšiauriame Tibeto kalnyne veisiasi daugybė niršių dievybių. Patys tibetiečiai šiandien išgyvena skausmą dėl kultūros okupacijos, keiksnoja kinų komunistus, kai kurie specialiai juos ignoruoja arba elgiasi priešingai, nei okupantai norėtų. Tibetiečiai – kovingi, užsispyrę ir išdidūs, tačiau agresija netvinksi.
Apskritai budizmas – ir Vadžrajanos, ir kitų krypčių – per dvasinės saviugdos sistemas skatina ne pyktį išlieti, kaip pataria mūsų psichologai: esą nepatinka kas nors – užsiundyk savo žvėrį ant aplinkinių. Pyktį budistai moko paleisti arba transformuoti. Krikščionybė irgi gali kai ką patarti.
Tačiau tai nesuvokiama susidūrus tik su teorija. Reikalinga nuosekli praktika, kuri prasideda nuo kiekvieno mūsų, o ne nuo skundų, pamokslų apie socialinius įgūdžius, biurokratinių įstaigų, popierių ir kitų iliuzinių vakcinų.
Jos į žmogaus prigimtį neįlįs ir neuždraus pykčio vergams gimdyti vergų – smurto monstrus reikia per kartas iš savęs iškeldinti patiems. Utopiška, bet ne beviltiška.
