Oj, net Rožinė Pantera čia suskubtų slėptis. Susitikimuose su jaunimu bei darbo pokalbių metu (ieškant naujų komandos narių) pastebėjau, kokios sraunios naivumo upės trykšta iš dar besimokančių ar tik ką mokslus baigusių – didelė dalis savo sėkme įtikėję labiau, nei mano mylimiausios komandos (esu iš Kauno, tai išvadas pasidarykite patys) fanai sėkmingu pasirodymu Eurolygos TOP 16 (prie Šaro bus geriau!).
Gal iš pradžių – nuo CV, kuriuos gauna darbdaviai: baigiau universitetą (!), vadybos studijas (oho), ieškau vadovaujamo darbo (rly). Reikia sukurpti motyvacinį laišką? Jokių problemų – visiems nusiųsiu tą patį. Taip, tą, be lietuviškų raidžių ir su klaidelėmis (labai skubėjau ir jaudinausi).
Kandidatas, atėjęs į darbo pokalbį, paklaustas, ką nuveikė, kokios patirties, t.y. savanoriavimo, darbo, senelių sodo durų dažymo ar bent jau mėgėjiškos fotografijos Facebook paskyros sukūrimo, dažnas akis išpučia lyg į kampą įspaustas Bembis: t’prasme patirties? Aš gi universitete mokiausi!
Na, žinoma, jei jau mokiausi ir baigiau (o Lietuvoje tai padaryti tikrai nelengva) dirbti noriu TIK pagal specialybę. Tiesa, to dar nesu bandęs, tačiau esu jaunas – greit mokausi ir esu pasiryžęs viskam! Ar gi tai ne puikus argumentas reikalauti didesnio atlyginimo? Pirma pinigai – po to geri darbai!
Tada atsiverti naujai iškepto bakalauro Facebook paskyrą, o ten – dejonės apie sunkumus moksluose, kasdien skelbiami šmaikštutėliai paveikslėliai ir video klipai bei krūva selfių (vieta? You name it). Galim lažintis iš dvidešimt pritūpimų, kad toks veikėjas, priimtas į darbą, dar pirmąją savaitę ims verkšlenti, jog darbe jaučiasi lyg spaudžiama alyvuogė, visą gyvenimą tingiai besišildžiusi po šilta Italijos saule.
O kur nesijausi, kai ketverius metus universitete galėjai lankyti kas penktą paskaitą ir praslysti? Kur nesijausi, kai dalis specialybių siūlo tvarkaraštį trejomis paskaitų dienomis? Kur nesijausi, kai per laisvas dienas peržiūrėjai visus įmanomus serialus turinčius daugiau nei 8 balus (na ir keletą su 7.8) IMDB duombazėje?
Gal kalti serialai, gal tėvai, gal lengvai slysti leidžiantys universitetai (žinoma, ne visi), o gal begalinis egocentriškumas, kad mes, Y karta, galvojame esantys čia dėl aukštesnės misijos (Oskaras už antraplanį vaidmenį? Na jau ne, tik ne man), tačiau kokia ji, ar kaip ją pasiekti, neturime nė menkiausios supratimo. Ši būsena puikiai atspindi dar mokyklose užgimstantį požiūrį į atsiskaitymus: kaip nors parašysiu iš bendro (suprask, išsilavinimo).
Aš tikiu, kad darosi sunku kvėpuoti ir pyktis ima, kai po truputį pradedi suprasti, jog ne tik ne rytoj, bet ir poryt dar neturėsi automobilio, kuris puikuojasi ant tavo Facebook coverio, ar tų aukštakulnių, kuriuos „pin’ini“ kiekvieną dieną Pinterest’e. Kita vertus, žiūrėk – jau turi šiokį tokį savosios misijos apibrėžimą!
Gal tai ir yra mūsų kartos prakeiksmas, kad viskas atrodo tarsi ranka pasiekiama, tačiau, tuo pat metu, ir neįgyvendinama (artimiausiu metu). Mes nekantrūs lyg keleiviai, atsisegantys saugos diržus, vos lėktuvo ratams palietus oro uosto asfaltą. Tik tie bent jau pastebi, kad iš jų krizena patogiai įsitaisę gudresni ar labiau patyrę keleiviai ir, gėdingai nuleidę akis, krapšto lagaminų užtrauktukus.
Galiausiai nenumaldomas noras „čia ir dabar“ virsta nepasitenkinimu. Pvz., mažais atlyginimais. Bet ar paklausiame savęs, kokią pridėtinę vertę sukuriame? „Čia ir dabar“ virsta bilietu į užsienį, bet ar grįžimas kelioms savaitėms pasipuikuoti didesniu uždarbiu (o kas, jei nebūtų Palangos?) visa tai atperka?
Kita vertus, savalaikį minčių Ice Bucket chalange’ą pasidariusiems Y kartos atstovams tokia jų „kolegų“ nenuovoka yra velniškai patogi. Talentingų ir darbščių jaunų žmonių tikrai netrūksta. Jie uždirba didelius pinigus, arba dar geriau, dideles patirtis. Jie daug ir plačiai šypsosi, žinodami savo kainą, o dažnas dar nesulaukęs 30 jau priima reikšmingus sprendimus didžiausiose Lietuvos ar pasaulio įmonėse.
Apskritai, mes, Y karta, gal ir esame išlepinti spartaus interneto, neribotų galimybių keliauti ar teigiamo visuomenės požiūrio į „savęs atradimą“ (na, tos situacijos kai šešiolika kartų perstoji į skirtingas specialybes ir galiausiai pasiskolinęs pinigų išvyksti į Tibetą), tačiau tai nereiškia, kad nesuvokiame, jog gyvenimas turi tik gražiausius Instagramo filtrus. Na, bent dažnas iš mūsų. Ar bent keli. Ar ne?
