Jūros gelmėse gyvena austrės, neturinčios akių. Jos niekada nematė žydro dangaus ir žvaigždžių. Mes turime akis ir galime regėti nuostabų dangų, tačiau dažnai neįvertiname to, ką turime. Dažniausiai tiesiog nekreipiame dėmesio. Turimų laimės galimybių yra daugiau, nei jūs ar aš galėtume suskaičiuoti, daug daugiau, nei reikia būti laimingiems čia ir dabar. Jei galite skaityti knygas, jei mokate perskaityti ir suprasti šiuos žodžius, jūs vien dėl to esate daug laimingesni už daugybę kitų žmonių.
Kuo džiaugsmas skiriasi nuo laimės
Mes galime patirti ir džiaugsmą, ir laimę. Budistų mokyme šie dalykai laikomi skirtingais. Džiaugsmas turi tam tikrą jaudulio atspalvį. Įsivaizduokite žmogų, kuris eidamas per dykumą pritrūko geriamojo vandens. Staiga priešakyje išvydęs oazę – medžius su nuostabia paunksne ir gėlo vandens ežerą, – jis pajunta džiaugsmą. Kai jis prieina ežerą, kai iš tikrųjų ima semti ir gerti vandenį, tai yra laimė. Jūs galite patirti ir viena, ir kita.
Tai pasiekti paprasta. Įkvėpę jūs sugrąžinate kūnui sielą, įsišaknijate čia ir dabar, suvokiate, kas yra aplink. Tada be didelių pastangų apima džiaugsmas ir laimė, nes suvokiate visus šią akimirką čia pat esančius teigiamus dalykus.
Kodėl Buda nesiliovė medituoti?
Būdamas jaunas vienuolis, stebėjausi, kodėl Buda nesiliovė puoselėti sąmoningumo ir medituoti net ir po to, kai tapo buda. Dabar manau, kad atsakymas gana paprastas. Laimė yra laikina, kaip ir visa kita. Kad pratęstumėte ir atnaujintumėte laimę, turite išmokti ją maitinti. Niekas negali gyvuoti be maisto, taip pat ir laimė. Jei nemokėsite maitinti savo laimės, ji gali mirti. Jei nuskynę gėlę nepamerksite jos į vandenį, ji per kelias valandas nuvys. Net jei laimė jau pasiekta, turime ir toliau ją puoselėti. Tai vadinama sąlygų sudarymu ir yra labai svarbu. Sudaryti sąlygas savo kūno ir sielos laimei mes galime padedami penkių praktikų – atsisakyti kai kurių dalykų, rūpintis teigiamomis sėklomis, lavinti sąmoningumą, ugdyti susitelkimą ir puoselėti įžvalgą.
Pirma praktika: atsisakymas
Pirmasis būdas kurti džiaugsmą ir laimę – atsikratyti kai kurių dalykų arba juos nusimesti. Atsisakymas teikia savotiško džiaugsmo. Daugelis iš mūsų prisirišę prie daugybės dalykų. Mes manome, kad be jų neišgyventume, nebūtume saugūs ir laimingi. Bet daugelis tų dalykų – ar, tiksliau sakant, daugelis mūsų įsitikinimų, kad jie itin būtini, – iš tikrųjų yra kliūtys, trukdančios mums pasiekti džiaugsmą ir laimę.
Kartais jums atrodo, jog tam, kad būtumėte laimingi, itin svarbu įgyti tam tikrą profesiją ar gauti diplomą, užsidirbti pinigų, turėti namą ar antrąją pusę. Manote, kad negalite be šių dalykų gyventi. Net ir įgiję tuos dalykus ar jau galėdami būti su patinkančiu žmogumi, toliau kamuojatės. Tuo pat metu vis dar bijote, kad jei atsižadėsite to, ką gavote, bus dar blogiau – kad be dalyko, kurio esate įsikibę, būsite dar nelaimingesni. Negalite su juo gyventi, bet be jo gyventi taip pat negalite.
Jei atidžiai pažvelgsite į savo baugštų prisirišimą, suprasite, kad iš tikrųjų jis yra didžiausia kliūtis, trukdanti pasiekti džiaugsmą ir laimę. To, prie ko esate prisirišę, galite atsisakyti. Kartais reikia daug drąsos, kad tai padarytumėte. Tačiau žengus šį žingsnį laimė aplanko labai greitai. Jos toli ieškoti nereikia.
Įsivaizduokite, kad gyvenate mieste ir savaitgalį išvažiavote į kaimą. Jei gyvenate didmiestyje, ten daug triukšmo, dulkių, teršalų ir įvairių kvapų, bet taip pat daug galimybių ir jaudulio. Vieną dieną draugas įkalba jus kelioms dienoms iš ten ištrūkti. Iš pradžių galbūt sakote: „Negaliu. Turiu per daug darbo. Galiu praleisti svarbų skambutį.“ Bet galiausiai jis įkalba jus išvykti, ir po valandos ar dviejų atsiduriate kaimo vietovėje. Matote atvirą erdvę, dangų, jūsų veidą gairina vėjelis. Patiriate laimę, nes sugebėjote palikti miestą. Jei nebūtumėte išvykę, ar būtumėte patyrę tokį džiaugsmą? Jums reikėjo kai ko atsižadėti.
Paleidžiame karves
Vieną dieną Buda su keliais vienuoliais sėdėjo miške. Prieš tai jie buvo išėję rinkti išmaldos, o dabar ketino pasidalyti ir sąmoningai suvalgyti pietus. Pro šalį ėjo ūkininkas. Jis atrodė labai sunerimęs.
Ūkininkas paklausė:
– Vienuoliai, ar nematėte pro šalį praeinant karvių? – Kokių gi karvių? – paklausė Buda. – Na, – tarė žmogus, – turėjau keturias karves ir šį rytą jos nežinia kodėl pabėgo. Be to, auginau du akrus sezamų, ir šiemet vabzdžiai nuėdė visą derlių. Praradau viską – ir derlių, ir karves. Nors imk ir pasidaryk galą! – Mielas drauge, – pasakė Buda, – mes čia sėdime beveik valandą ir karvių praeinant nematėme. Gal tau reikėtų paieškoti kitoje pusėje. Ūkininkui nuėjus, Buda atsigręžė į draugus ir reikšmingai nusišypsojo. – Mieli draugai, jums labai pasisekė, – tarė jis. – Neturite karvių, kurias galėtumėte prarasti.
Pažinojau turtingą niujorkietę, kuri šalia savo namo įsigijo sklypą. Ji norėjo ten pastatyti didžiulį daugiabučių kompleksą, jį parduoti ir užsidirbti daug pinigų. Pas ją į svečius atėjo draugas ir pažvelgė pro langą. Ten atsivėrė gražus Džordžo Vašingtono tilto vaizdas ir matėsi daug žydro dangaus. Draugas atsigręžė į moterį, įsigijusią sklypą, ir tarė:
– Nestatyk to daugiabučių komplekso. Jei pastatysi, nebematysi šio gražaus vaizdo. Jo nebematys ir kaimynai. Neberegėsi žydro dangaus ir upės. Tau tereikia atsistoti čia ir pažvelgti, ir patirsi laimę. Kokia nauda iš to, kad turėsi daugiau pinigų, bet prarasi visą šį grožį ir laimę?
Moteris paklausė draugo žodžių ir pakeitė savo planus dėl pastatų. Išmintingas jo patarimas padėjo jai paleisti vieną didelę karvę.
Viena didžiausių mūsų turimų karvių yra siauras laimės suvokimas. Gali būti, kad kankinatės vien dėl to, kaip ją suprantate. Ši kančia nesibaigs tol, kol vieną dieną įstengsite atsisakyti šios sampratos, o tada bemat pajusite laimę.
Viena karvė gali trukdyti visai šaliai. Šimtų milijonų žmonių tauta gali patikėti, jog tam tikra ideologija yra būtina, kad šalis imtų daryti didelę įtaką pasaulyje ir kad svarbi valstybės padėtis yra esminė tautos laimės sąlyga. Tada jie viską aukoja tai ideologijai ir imasi atkakliai tvirtinti, kad ji yra geriausias ir vienintelis kelias. Kartais šalys nepaleisdamos savo karvių nugyvena šimtus metų, o žmonės per tą laiką patiria daug kančių.
Bet gali nutikti ir taip, kad galiausiai vieną dieną šalis taps atvira pokyčiams ir suvoks, kad iš tikrųjų ją valdant kitu būdu reikalai klostysis geriau ir bus sukuriama daugiau laimės. Kiekvienas savaip suvokiame laimę, ir kartais tas suvokimas per daug įsišaknija, būna nepakankamai lankstus. Kiekvienas iš mūsų turi karvių, kurias reikėtų paleisti.
Pasvarstykite, ar ir jums nereikėtų paleisti karvių. Paimkite lapą popieriaus ir užrašykite savo karvių vardus – tai, ką laikote lemiamomis savo gerovės sąlygomis. Galbūt šią savaitę pradėsite paleisdami tik vieną karvę, o gal dvi. Gali būti, kad kiekvienai iš jų paleisti prireiks metų ar net daugiau. Kuo daugiau karvių paleisite, tuo džiugesni ir laimingesni tapsite.
Badhijos istorija
Pasakojama, kad Buda turėjo pusbrolį, vardu Badhija. Jis valdė vieną Šakjų karalystės provinciją dabartinėje Indijoje. Vieną dieną keli Badhijos draugai, kurie buvo vienuoliai ir Budos mokiniai, atėjo pas jį ir pakvietė prisidėti prie jų bendruomenės. Badhija nesiryžo. Jo, kaip provincijos valdytojo, klausė daug kareivių, jis buvo turtingas ir turėjo daug valdžios. Tačiau galiausiai draugai jį perkalbėjo. Badhija paliko viską, tuščiomis rankomis išėjo į mišką, ir ten Buda įšventino jį į vienuolius. Jis nebeturėjo prabangių namų, visas jo turtas dabar tebuvo trys apsiaustai, dubenėlis ir kilimėlis atsisėsti.
Vieną vakarą Badhija meditavo po medžiu. Staiga jis ištarė: „O mano laime, o mano laime.“ Taip atsitiko, kad netoliese sėdėjo kitas vienuolis. Jis pamanė, kad Badhija apgailestauja palikęs provincijos valdytojo vietą. Taigi anksti rytą tas vienuolis nuėjo pas Budą ir pranešė:
– Mielas mokytojau, vakar vėlai vakare sėdėjau medituodamas. Staiga išgirdau vienuolį Badhiją šūktelint „o mano laime, o mano laime“. Manau, jam kilo keblumų.
Buda pasiuntė patarnautoją pakviesti Badhijos. Būrio vienuolių akivaizdoje Buda paklausė: – Badhija, ar tiesa, kad aną vakarą sėdomis medituodamas dusyk pratarei žodžius „o mano laime“? – Taip, kilnusis mokytojau, – atsakė Badhija, – dusyk taip pasakiau.
– Ar galėtum paaiškinti mums, kodėl tą vakarą ištarei šiuos tris žodžius? – pasiteiravo Buda. – Mielas mokytojau, – tarė Badhija, – kai buvau provincijos valdytoju, mano rūmus saugojo šimtai kareivių. Bet aš vis tiek labai bijojau. Baiminausi, kad ateis plėšikai ir išsineš visa, kas vertinga, ar net mane nužudys. Taigi dieną naktį gyvenau baimėje. Bet aną vakarą supratau, kad dabar neturiu ko prarasti. Sėdėjau miške po medžiu ir jaučiausi saugiai kaip niekada gyvenime. Niekas nebenori manęs nužudyti, nes neturiu nei valdžios, nei turto, nei brangenybių, kurias kas nors galėtų atimti. Neturiu nieko. Tačiau galiausiai turiu viską. Jaučiuosi toks laimingas ir laisvas! Dėl to ištariau žodžius „o mano laime, o mano laime“. Jei ką nors sutrikdžiau, atsiprašau.
Thích Nhất Hạnh. Kur auga lotosai: Kančios permainymo menas. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2016.
