Žinoma, tatuiruotė rando ar žymės nepanaikina, bet žmogus jaučiasi geriau. Tuomet aplinkinių žvilgsniai būna nukreipti ne į randą, o į piešinį. Ne paslaptis, kad dažnai žmonės kompleksuoja turėdami ryškiai matomus randus.
– Bet ar tiesa, kad vis dar netrūksta manančių, jog tatuiruotės darymasis gali sukelti infekcijų ar kitokių sveikatos sutrikimų?
– Tikrai ne. Kaip gali prasidėti infekcija, jei viskas daroma steriliai? Nebent žmogus, pasidaręs tatuiruotę, jos neprižiūri. Būtina klausyti meistro nurodymų, kurie yra labai konkretūs. Kiekvienam, kuriam padaroma tatuiruotė, paaiškiname, kaip ją plauti, kuo tepti.
Išeinantiems dar ir įteikiame informacinį lapelį apie tatuiruotės priežiūrą.
Vos tik padarius tatuiruotę negalima sportuoti, nes prakaitas yra tatuiruotės priešas. Taip pat reikėtų vengti saunos, baseino, soliariumo. Visuomet prašome, jei yra galimybė, kad žmogus po kiek laiko apsilankytų pas mus, parodytų, kaip tatuiruotė sugijo.
Su žmonėmis, kuriems daromos didelės tatuiruotės, susidraugaujame, nes tenka nemažai laiko praleisti kartu. Bendraujame ir vėliau.
– Kaip į tatuiruotus žmones žiūri didžioji visuomenės dalis?
– Visko būna, tačiau žmonės tampa drąsesni. Ateina į saloną norėdami didesnių, rimtesnių piešinių.
Tiesa, netrūksta ir mąstančių, kad tatuiruotės siejasi su kalėjimu.
Nemažai priklauso ir nuo to, kaip tatuiruotė atrodo. Mes, tatuiruočių meistrai, visuomet stengiamės žmogui patarti. Kartais tenka ir atsisakyti daryti tatuiruotę, jei matome, kad žmogus sugalvojo visišką nesąmonę, kurią po kiek laiko tikrai norės ištaisyti.
– Kiek metų buvo vyriausiam žmogui, kurį teko tatuiruoti?
– Gal ir juoksitės, bet kai buvau Londone, pas mane atėjo moteris, kuriai buvo daugiau nei aštuoniasdešimt. Beje, ji buvo akla.
Lietuvoje tatuiruočių salone galima sulaukti nebent šešiasdešimtmečių.
Užsienyje tatuiruotės – įprastas dalykas, ten kūno piešiniais pasipuošę nemažai žmonių. Jų neatgraso netgi tai, kad eilėje pas gerą meistrą reikia pralaukti ir pusę metų.
