Neseniai muzikos apdovanojimų M.A.M.A ceremonijoje net tris prizus pelniusi Monika Linkytė (23 m.) nulipusi nuo scenos apsiverkė ne iš džiaugsmo. Dainininkė tarsi visu kūnu juto, kad tuo metu, kai kopė į sceną atsiimti statulėlių už Metų dainą, Metų albumą ir kaip Metų atlikėja, aplinkui tvyrojo daug negerų emocijų, kurias siuntė kiti žmonės.
Monika taip jautėsi ne tik dėl nuovargio, bet ir dėl apkalbų, intrigų.
Net renginio vedėjas, humoristas Justinas Jankevičius (31 m.) po M.Linkytės pasirodymo scenoje užsiminė, kad ji – beviltiškas Justės (renginį su J.Jankevičiumi vedusios jo mylimosios ir dainininkės J.Arlauskaitės-Jazzu) klonas.
Tai Moniką įžeidė, tačiau praėjus kiek laiko ji iš to tik pasijuokė. Metų atlikėja tokią pašaipą palaikė pokštu.
Juolab kad ji pažįsta ir Justiną, ir Justę, kuriuos vadina draugiškais žmonėmis. Nors kartais pora pasikandžioja tarpusavyje ar šmaikštumu įgnyba bičiuliams, Monika to nepavadintų patyčiomis.
Bet renginio užkulisiuose M.Linkytės laukė šaltas dušas – ji sulaukė daug nenuoširdžių šypsenų, „plastikinių“ apkabinimų ir kandžių replikų.
Dainininkė pasijuto lyg balta varna, nes dalis kolegų pasirodė pavydūs ir savanaudiški. Monika tikino niekada nemokėjusi ir nenorinti išmokti būti veidmaine – į akis šypsotis, o už nugaros laikyti peilį.
Humoristas J.Jankevičius pastebėjo, kad kai kurie atlikėjai visada ras priežastį įsižeisti, jei patys jaučiasi turintys kompleksų.
„M.A.M.A. apdovanojimus kaip patyčių fiestą vertinantys žmonės turi kitą problemą – jie susireikšmina. Būtent tai ir norėjau akcentuoti rašydamas renginio scenarijų.
Kompleksuotas ir susireikšminęs žmogus visada ras būdą įsižeisti.
Nevisavertiškumo kompleksas verčia žmones rinktis gynybos režimą, kuris galimybę pasijuokti iš savęs smegenyse paverčia įsižeidimu. Suaugęs žmogus privalo turėti saviironijos, o jeigu neturi, aš tikrai negaliu jo apsaugoti nuo jo paties“, – tokį atsaką dėl pašaipų per muzikinius apdovanojimus pateikė J.Jankevičius.
M.Linkytei tapo akivaizdu, kad reikia būti abejingai, tvirtai ne tik renginiuose, bet ir skaitant atsiliepimus socialiniame tinkle.
„Tai, kad būna viskuo pasipiktinusių žmonių, – ne naujiena. Po apdovanojimų socialiniame tinkle irgi sulaukiau ir neigiamų emocijų. Kiekvienas žinomas žmogus patiria tą patį – vieni mažiau, kiti daugiau pašaipų išgirsta.
Manau, kad esame jauna valstybė ir jauna visuomenė. Gavome laisvę kalbėti, ir dabar daug kas kalba bet ką ir bet kaip – dažniausiai išreiškia savo pykčio proveržį.
Bet jei viešai pasakai, kas nepatinka, – paaiškink, dėl ko“, – sakė geriausia Metų atlikėja tituluota M.Linkytė.
Anksčiau Monika nebuvo susidūrusi su pašaipomis, o populiarumas atvėrė akis parodydamas, kiek pramogų pasaulis pritvinkęs neigiamų emocijų.
Praeityje dainininkė augo tarsi kiaute, tvirtai ją saugojusiame nuo patyčių. Klasė, kurioje ji mokėsi, buvo supratinga. Vaikai vieni kitiems buvo pakantūs.
„Patyčių niekada nebuvo nepaisant to, ar kas nors mokėsi gerai, ar prasčiau, ar kuris nors buvo apkūnesis, ar lieknesnis“, – pasakojo Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi M.Linkytė.
Tačiau ją muzikos fiestoje šelmiškai per dantį traukusio J.Jankevičiaus paauglystė buvo kitokia. Žinomas humoristas neslėpė patyręs patyčių.
„Nuo penktos klasės kenčiau patyčias. Bet kai dešimtoje klasėje mokslo metų pabaigoje buvau smarkiai sumuštas vien todėl, kad pasipriešinau mane terorizavusiam bendraklasiui, kęsti nebegalėjau. Vasarą praleidau sporto salėje ir į vienuoliktą klasę grįžau fiziškai ir emociškai sustiprėjęs, todėl man, galima sakyti, davė ramybę.
Nemanau, kad tokia išeitis turėtų būti plačiai praktikuojama.
Patyčios yra kolektyvinė visos mokyklos, o ne asmeninė kiekvieno moksleivio problema.
Džiaugiuosi, kad patyčių keliama grėsmė vaiko psichikai pagaliau sulaukė seniai nusipelnyto viešumo“, – tikino J.Jankevičius.
Vilniaus rajone, Rudaminoje, Šv.Pranciškaus Asyžiečio trečiojo reguliariojo ordino seserų vienuolyne, įsikūrusi vienuolė Jurgita Bartusevičiūtė apie paauglystėje patirtas pašaipas baimindavosi papasakoti savo motinai. Vienturtė duktė nenorėjo jos skaudinti. Tačiau užtarimą ji rasdavo pasikalbėjusi su klasės auklėtoja.
Vienuolė net dabar jaučia dėkingumą savo klasės auklėtojai Kristinai Čiuprinskajai, kuri visus auklėtinius gerbė, norėjo ir mokėjo juos išklausyti.
J.Bartusevičiūtei apmaudu, kad dabar manoma, jog mokytojas nebeturi jokios įtakos mokiniams.
– Tad kam pirmiausia paauglys turėtų pasisakyti apie tai, kad iš jo šaiposi bendraklasiai, kad jam sunku pritapti tarp bendraamžių? – paklausiau vienuolės.
– Ir mažas vaikas, ir paaugęs, jei yra žeminamas, turi kreiptis į autoritetą. O mes, vadinamieji suaugusieji, turime pasistengti tais autoritetais tapti.
Priešnuodis plintančiam nepakantumui yra mūsų, suaugusiųjų, kalba ir laikysena namuose bei visuomenėje.
Dar Senajame Testamente, Pradžios knygoje, minimas sūnus Chamas, piktdžiugiškai pašiepęs savo tėvą. Šiurkštus, chamiškas elgesys ne šiandien išrastas.
Nevisavertiškumo jausmas skatina kitą paspirti, kad pats iškiltum, tačiau efektas būna kaip tik priešingas!
Jei nuo sauskelnių amžiaus aplink vaiką skamba meilūs ir pagarbūs tėvų, senelių, auklių žodžiai kitiems žmonėms, saviems ir svetimiems, sveikiems ir neįgaliems, dailiems ir atgrasiems, kitataučiams ir kitatikiams, vaikas neturės nei ūpo, nei poreikio ką nors pastumti ar įžeisti žodžiais. Nuo mažų dienų tegu jis girdi, kaip gera bendrauti.
Patyčių lavina rodo slaptą neapykantos augimą tarp suaugusiųjų, nes vaikai yra visuomenės lakmusas, parodantis joje vykstančias reakcijas.
Viena yra draugiška kritika, kas kita – užgauliojimas, o pirmi tai pastebi ir atkartoja vaikai.
Bręsdama nesėkmėmis nesidalijau su mama – maniau, ji tam per trapi. Pasidalydavau su Dievu, pusę skausmo atiduodavau muzikai – ji taip pat sugeria nuo mūsų lūpų sprūstančius skundus.
Dar po metų kitų pasidalijau tuo per išpažintį – tai labai padėjo. Reikėjo visos serijos susitikimų, per vieną vežimas nepajudėjo. Žinoma, kuo greičiau reikia rasti bičiulių, o jeigu kur nors visi dingę, prašyti Dievo įsikišimo, o ne vien gulėti ant minkštasuolio.
– Paaugliai dažniausiai bijo apie patyčias prasitarti vyresniesiems, nes mano, kad tai garsiai įvardiję gali sulaukti dar didesnio keršto. Tokiu atveju geriausia išeitis būtų pakeisti mokyklą?
– Pažinojau berniuką, kurį klasė žnaibė dėl žemo ūgio ir tylaus būdo. Jis atlaikė vien todėl, kad dainavo chore „Ąžuoliukas“, kurio aplinkoje buvo mylimas ir vertinamas.
Reikia kurti savo pasaulį, kuris duoda kilnumo sparnus, pakeliančius virš kasdienės trinties. Taip, jei stresas per dažnas, reikia keisti mokyklą.
– Paauglystė – fizinio ir dvasinio brendimo metas, kūne ir mintyse – didelė sumaištis, kai iš vaiko tampama kone suaugusiuoju. Šiuos signalus paaugliai neretai išreiškia ir išoriškai – įsiveria į nosį auskarą, išsiskuta plaukus arba juos nusidažo ryškiomis spalvomis. Ką pabrėžia tokie išorės pokyčiai? Ar tai – būdas apsiginti nuo patyčių?
– Kiekvienas virsmas yra praradimas ir atradimas sykiu. Paauglystėje daug ką prarandame, nes išnyksta vaikiška nuostata „aš – geras“. Ne tik beribis pasaulis kaip prasiveržusi lava ima skandinti smėlio ir gintaro pilis, bet atsiveria svaiginančios gelmės, slapti užkaboriai mumyse pačiuose.
Kyla klausimų: kas aš? Kodėl aš? Kam aš? Paauglys, susidūręs akis į akį su savo ir kitų ribotumu, trokšta nesuvaidintos meilės, bando jos kibirkštį įskelti savyje, jei tik savasis „aš“ netaps viską sugeriančia kempine.
Kad tik nesusiniveliuočiau, netapčiau konvejeriu „pagaminta“ barbe, pilkos minios juoda striuke.
Rėkiančios šukuosenos, ryškūs plaukai – ginklai nuo asmeniškumo ir nepakartojamumo griovimo, vykstančio ir suaugusiųjų pasaulyje.
Pastebėk mane, įvertink mane, aš – ne akmuo, kaip galėtum pamanyti! Nuostabus ir sunkus metas. Tėvai – jau ne autoritetas. Su jais iš naujo susipažinsime ir susibičiuliausime vėliau, po dvidešimtojo gimtadienio.
Dabar reikia svajonės, siekio, tikslo, kuris įtrauktų. Reikia bendraminčių, nesusijusių giminystės ryšiais, laisvai priartėjančių.
Dieve, kiek būta nusivylimų ir kovų, kiek dietų, treniruočių, kiek ieškojimų ir atradimų. Aš paauglystėje kaip tik pažinau Kristų.
– Kodėl taip atsitinka, kad būdami artimųjų, bendramokslių, bendradarbių būryje tam tikrais momentais jaučiamės vieniši, niekam nereikalingi?
– Nelygu, apie kokią būseną kalbame: apie palaimintą vienatvę ar sunkų vienišumą. Minioje kaip šieno kupetoje paskęsti yra puiku, jei esi prisibendravęs iki ausų ir esi linkęs slėptis.
Kas kita, kai esi balta varna veiklos susietų asmenų būryje, kurio minia nepavadinsi.
Sunki baltos varnos duona. Tačiau ne prisitaikyti, o susikalbėti reikia. Kartais tai pavyksta tik po krūvos metų maldos ir pastangų.
– Dabar, peržvelgusi savo gyvenimo patirtį, turbūt pripažinsite, kad paauglystėje pažintas nereikalingumo, vienišumo jausmas jus pastūmėjo tapti vienuole.
– Visiškai ne, nes nebuvo nereikalingumo jausmo. Tai buvo kitoniškumo, kitų siekių, kitokios pasaulėžiūros ir pasaulėjautos suvokimas, ir visuomet jutau esanti reikalinga.
– Prieš kiek metų davėte amžinuosius įžadus? Ar apsisprendus būti ištikimai Dievui niekada nekilo abejonių, jog visada ir gyvensite vienuolyne, melsitės, rūpinsitės vyresnėmis vienuolėmis?
Ar nebuvo pagundų pažinti vyrų pasaulį, sukurti šeimą?
– Širdyje įžadą sudėjau tada, paauglystėje, sukakus keturiolikai metų. Išoriškai girdimai, bažnyčioje, tai patvirtinau 1999 metais.
Tikrai yra virsmų, pakilimų ir krizių žmogaus gyvenime. Todėl jis nepakartojamas ir masinantis, kad į tą pat vandenį neįbrisi.
Jėzus tam tikru metu aplenkė visus kandidatus, jis pasilenkė prie paauglio, bjauriojo ančiuko, ištroškusio tikrumos, ieškančio nenuperkamo ir nenutraukiamo ryšio.
Ir tada, ir dabar stebiuosi ir gėriuosi Jėzaus takto, išminties, ištikimybės, pedagogikos subtilumu.
Viską viršija tikėjimo gaiva ir skaidra, o kas to ragavo, nepamirš iki mirties.
– Galima sakyti, kad vaistus nuo vienišumo suradote pati?
– Kaip ilgai užsitupėjusi paauglystėje, turėjau puikybės per akis ir nerti į depresiją buvau pasirengusi nuo menko nepasisekimo.
Didelė galia yra bendruomenės malda. Jutau savo senelių, mamos, parapijos, choro, maldos įtaką.
