Jeigu prieš du tūkstančius metų minia, išgirdusi tokius žodžius, susigėdusi nuleido rankas, tai šiandien šie žodžiai būtų suprasti kaip raginimas kuo greičiau tai padaryti. Būtų pasipylusi negailestinga akmenų kruša, nes kiekvienam būtų labai svarbu įrodyti, kad jis yra tikrasis tyruolis ir doruolis.
Ar tai reiškia, kad iš tiesų visi tie žmonės tyri ir dori? Anaiptol. Tačiau jie tuo įsitikinę. Gyventi nuolatinėje šizofrenijos būsenoje – būdinga šių dienų visuomenei. Slapta apgaudinėti žmoną, bet viešai su dideliu įkarščiu smerkti paleistuvystę ir gyvenančius „susimetus“. Išsidergti iš nemėgstamos TV žvaigždutės ir dūsauti dėl mokyklose klestinčių patyčių. Baksnoti pirštu, kad lietuviams trūksta patriotizmo, pačiam sėdint Norvegijoje.
Kodėl žmogus taip lengvai supainioja tai, kaip turėtų būti, su tuo, kaip yra? Paprašykite bet kurio darželinuko apibūdinti, koks jis. Ir net didžiausias niurzga bei paniurėlis ims vardyti, kad yra linksmas ir draugiškas. Vaikai labai greitai išmoksta sakyti tai, ko iš jų tikisi klausytojai – ir, pasak psichologų, tai yra kas kita, nei melas. Tačiau šiandien tai daro ir suaugusieji.
Kalta, ko gero, virtualioji realybė, kuri uždeda savo firminį antspaudą ir visam socialiniam gyvenimui. Juk socialiniuose tinkluose galima save pateikti tokį, kokį norisi. Nufotografuoti paskubomis nuvalytą stalo kampą su įmerkta rože ir pyragėliu, saugantis, kad į kadrą nepakliūtų sujaukta lova ir ant kėdžių užkarstyti drabužiai.
Socialiniuose tinkluose dauguma yra be galo šventi, netgi pabrėžtinai šventeiviški, ir pasiruošę mesti akmenį į savo artimą, vos tik gaus signalą, kad jis kuriuo nors atžvilgiu nešventas. Ar bent jau galbūt nešventas – mesti akmeniui pakanka ir teorinės nešventumo galimybės.
Šventumo varžybose laimi tie, kurie suspėja išmesti pirmieji ir padaro tai su didžiausiu trenksmu. O įkandin pasipilanti mėgdžiotojų kruša tik legitimuoja, patvirtina jų poelgio „teisingumą“. Tokiose situacijose lieka visiškai nebesvarbu, ar apmėtytasis iš tiesų nusidėjėlis, ir ar mėtytojai iš tiesų šventieji. Šventais juos padaro teisuolio veido išraiška, patosas, laikant iškeltą rankoje akmenį.
Jėzus dar yra pasakęs: „Neteiskite, ir nebūsite teisiami“. Šiandien skubama teisti kitus, bet ką, kas tik pasipainios akiratyje, kad nebūtum teisiamas pats – tai lyg stengimasis paskubomis atsiriboti, deklaruoti, kad „aš tai jau tikrai ne toks“.
Užsidėta teisuoliška kaukė išties gana efektyvi apsauga. Bent kuriam laikui. Bet, deja, ne amžinai.
