Kiti stebimės – kodėl lietuviai emigruoja? Kodėl neturintys darbo jo neieško? Ir tuo pačiu, per informacijos priemones, girdime: bedarbiai yra tinginiai, siurbiantys visuomenės kraują, gyvenantys iš socialinių pašalpų, parazituojantys nuo pašalpos iki pašalpos, jas prageriantys ir nenorintys dirbti…
Tačiau ar dažnai girdime, skaitome apie realią pagalbą darbą praradusiam, apie tos pagalbos poreikį, jos svarbą ir tokios pagalbos teikimą? Ar susimąstome, ką iš tiesų patiria darbą praradęs žmogus? Kaip atsitiko, kad anksčiau gerbiamas ir darbingas žmogus atsidūrė visuomenės dugne? Taigi, ką patiria praradusieji darbą? Ar neturintys darbo yra tik netikėliai tinginiai? Pamėginkime kiekvienas sau atsakyti į šiuos klausimus.
1. Išmetimas iš darbo – stresinis gyvenimo įvykis.
Esama įrodymų, kad darbą praradę žmonės gali patirti stresą ir pajusti jo neigiamas pasekmes. Paprastai, stresu yra laikomos tam tikros organizmo reakcijos (fiziologinės, psichologinės ir kitos), jam reaguojant į dirgiklį (stresorių), bandant prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų. Kadangi šis straipsnis yra skirtas suprasti ką gali patirti praradusieji darbą asmenys ir kodėl jiems gali būti reikalinga psichologo pagalba, streso sąvokos ir organizmo reakcijos į stresą išsamiau neaptarinėsime.
Streso šaltinių yra kiekvieno iš mūsų aplinkoje, tačiau, ne visi jie vienodai veikia žmogaus organizmą. Paprastai, aplinkoje esantys stresoriai yra skirstomi į traumuojančius įvykius (pvz.: katastrofos), gyvenimo įvykius (pvz.: nėštumas) ir kasdieninio gyvenimo sunkumus (pvz.: barnis su bendradarbiu). Traumuojantys įvykiai, manoma, yra patiriami gana retai. Dažniau mus lydi gyvenimo įvykiai, o kasdieninės situacijos – nuolat.
T.H. Holmes, R.H. Rahe (1967) sudarė sąrašą, kuriame hierarchine tvarka pagal poveikio stiprumą išdėstė gyvenimo įvykius, veikiančius kaip stresoriai (kai stipriausias poveikis – sutuoktinio mirties, o silpniausias minimas – nedideli įstatymo pažeidimai). Kuo stipresnis gyvenimo įvykio kaip stresoriaus poveikis – tuo žmogui gali būti sunkiau su juo susidoroti. Gana reikšmingoje (aštuntoje vietoje) šiame gyvenimo įvykių – stresorių – sąraše yra minimas išmetimas iš darbo.
Anot autorių, šio įvykio kaip stresoriaus poveikio stiprumas, yra didesnis nei artimo draugo mirtis ar daugelio kitų. Taigi, išmetimas iš darbo gali būti įvykiu, sukeliančiu gana stiprų stresą. Neretai su šiuo įvykiu yra susiję ar jį lydi kiti gyvenimo įvykiai, taip pat laikomi (Holmes, Rahe, 1967) stresoriais: darbo pobūdžio pasikeitimas, finansinės būklės pakitimas, praradimas teisės išpirkti užstatytą turtą, gyvenimo sąlygų pasikeitimas, asmeninių įpročių pasikeitimas ir t.t. Taigi, dėl šio įvykio bedarbio patiriamo streso lygis gali dar labiau padidėti.
Be didžiųjų gyvenimo įvykių, taip pat ne mažiau streso gali sukelti ir kasdieninės situacijos. Ilgesnį laiką nerandant darbo prastėja ir šeimos ar asmens materialinė situacija. Tuomet stresą gali sukelti vis daugiau kasdieninių situacijų, nuo apsipirkimo parduotuvėje iki vaikų tėvų susirinkimo ar draugų susitikimo. Nebeliekant galimybės skirti lėšų laisvalaikiui, neretai didėja ir socialinė izoliacija, gausėja barnių šeimose. Gresia skurdas, socialinė atskirtis. Tuo pačiu, mažėja asmens pasitikėjimas savimi, savigarba, savivertė.
Straipsnio pradžioje klausiau, ar neturintys darbo yra tik netikėliai tinginiai? Nenorėčiau sutikti, kad kiekvienas, aprašytoje situacijoje esantis žmogus nenori dirbti. Vis tik svarbu paminėti, kad skirtingi žmonės į tą pačią situaciją gali reaguoti skirtingai.
2. Reakcija į darbo praradimo situaciją.
Stresas yra patiriamas individualiai, reikalavimų ir galimybių sąveikoje (Malec, L. Young et al., 1997). Pagal šį modelį, patiriamo streso lygmuo taip pat priklauso nuo to, kaip pats asmuo mato savo galimybes susidoroti su stresą keliančiu įvykiu ar situacija. Darbą praradęs asmuo įvertina išorinius arba visuomenės reikalavimus – turėti darbą, dirbti, bei savo vidinius poreikius, pavyzdžiui save realizuoti ar kitus. Taip pat apsvarstomas reikalavimų ir poreikių stiprumas, esamos galimybės ir turimi resursai, numatomos pasekmės. Tikėtina, ypač apsvarstomos pasekmės, susijusias su savo nesugebėjimu susirasti darbą ir taip patenkinti esamas reikmes.
Vadinasi, kai darbą praradęs asmuo mano, kad keliami reikalavimai, poreikiai yra didesni nei jo galimybės susidoroti – stresas didėja. Jeigu yra prognozuojamos labai prastos tokios situacijos pasekmės – stresas didėja dar labiau. Be to manoma, kad stresinėje situacijoje yra sunkiau racionaliai mąstyti, todėl reikalavimai gali būti suvokiami kaip didesni, o savos galimybės menkesnės nei yra iš tiesų. Neretai, tokioje situacijoje esantį žmogų apima nesaugumo ir beviltiškumo pojūtis.
Vadinasi, gyvenimo įvykis – darbo netekimas – laikomas vienu iš galinčių sukelti gana aukštą streso lygį jį patiriančiam, individualiai gali būti suvokiamas kaip dar labiau keliantis stresą dėl asmens suvokimo, jį lydinčių kitų gyvenimo įvykių, kasdieninių situacijų sankaupos. Kartais toks suvokimas iš tiesų yra pagrįstas dėl realiai menkų streso įveikimo įgūdžių, išteklių ir resursų neturėjimo. Šioje situacijoje ištekliais ir resursais galėtų būti tam tikri saugikliai (santaupos, giminių ar draugų parama ir panašūs), galintys padėti oriai gyventi tol, kol žmogus susiras kitą darbą.
Tačiau, šiandieną ne kiekvienas gali pasigirti turintis santaupų, turtingų giminių, gausybę dosnių ar galinčių įdarbinti draugų. Galimybės susirasti darbą taip pat realiai gali būti mažesnės dėl įvairių priežasčių: nepopuliari specialybė, vyresnis amžius, nuo didmiesčio nutolusi gyvenamoji vieta, maži vaikai ar kitos. Šiuo atveju (menki resursai, mažesnės galimybės susidoroti, prognozuojamos prastos pasekmės), gali būti dar sunkiau įveikti dėl nedarbo situacijos patiriamą stresą, adekvačiai įvertinti galimybes, jomis pasinaudoti. O kas įvyksta jeigu tokio žmogus bandymai rasti darbą vis nesėkmingi? Jei nuolatos jis girdi ne ir tokia situacija užsitęsia pusmetį, metus, dar ilgiau?
3. Streso įveikimas nedarbo situacijoje.
Kaip minėta anksčiau, stresą patiriame individualiai. Su stresu taip pat susidorojame individualiai, naudodami skirtingas strategijas. Taip vienų, panašioje situacijoje esančių, darbą praradusių asmenų streso įveikimas bus sėkmingesnis nei kitų. Vieni ją išgyvens ramiau, darbą susiras greičiau nei kiti. Ypač skaudžios gali būti ilgalaikio nedarbo pasekmės (skurdas, alkoholizmas, socialinė atskirtis ir panašios), todėl šiems žmonės itin yra reikalinga ne tik darbo biržos konsultantų, bet ir psichologų pagalba. Pastaruoju metu galima girdėti apie ES finansuojamus psichologinės pagalbos bedarbiams projektus. Gal būt su šių priemonių pagalba situacija pagerės?
Ką šiuo metu galima padaryti?
Nesmerkti darbo ieškančio, bet nerandančio, o pasistengti jam padėti (pasiūlyti realią pagalbą darbo paieškoje, buityje ar kitur, paskatinti pasinaudoti psichologo konsultacija, papasakoti jam apie kitas Jums žinomas galimybes ar tiesiog draugiškai, nesmerkiant išklausyti, pabūti kartu).
Pasistengti savo ar artimųjų, draugų nedarbo situaciją pamatyti kaip naują galimybę – galimybę rasti darbą kuris patiks, gal būt atsivers naujos ir įdomios perspektyvos.
Nuspręsti kokio darbo ieškosite, kur ir kaip tai darysite. Svarbu laiku gauti šią informaciją, nes dešimtmetį ar ilgiau dirbęs ir iki šiol naujo darbo neieškojęs asmuo gali nežinoti nei ką daryti nei nuo ko pradėti. Todėl yra svarbu sužinoti apie visus įmanomus darbo paieškos metodus ir juos naudoti. Apsvarstyti ir profesijos keitimo galimybes. Čia gali padėti tiek privatūs konsultantai tiek ir darbo biržos specialistai.
Aktyviai ieškoti darbo.
Išnaudoti psichologinės pagalbos galimybes.
Mokytis įtampos ir streso valdymo technikų, nes išmokus valdyti savo stresą yra lengviau pamatyti esančias galimybes ir jomis pasinaudoti.
O straipsnio pabaigoje paklausiu: ar tiesa, kad darbo neturintys asmenys yra tik parazituojantys visuomenės sąskaita, netikėliai ir tinginiai? Gal būt dažniau tai tik žmonės, kuriems yra labai reikalinga tos visuomenės ir specialistų pagalba?
