Psichologas Tomas Lagūnavičius įsitikinęs, kad nemalonius dalykus žmonės greitai užmiršta, bet niekada neišduoda savo kasdienybės ir įpročių.
– Briuselis toli nuo Lietuvos. Ar neseniai įvykę teroristų išpuoliai gali paveikti mūsų savijautą? – paklausiau psichologo Tomo Lagūnavičiaus.
– Įvykus nemaloniems įvykiams, būna įvairių reakcijų. Tai, kas vyksta Lietuvoje, sakyčiau, yra tragedijos ignoravimas. Niekas nenori mąstyti apie aukas, mirtį, nelaimes, nes nėra paprasta atsakyti į klausimą, kodėl Europoje taikos metu žūsta civiliai. Mes nenorime apsunkinti sau gyvenimo, todėl neliečiame šių klausimų.
Kita dalis žmonių dėl Briuselio įvykių reaguoja agresyviai. Socialiniuose tinkluose jie piktai rašo apie musulmonus, ragina nepriimti pabėgėlių. Laimei, ji nėra labai didelė.
Dar viena grupė žmonių, kuriai priklauso specialistai, stengiasi kuo daugiau naudos išspausti iš kiekvieno konflikto. Jie ima pardavinėti savigynos priemones, įvairias apsaugos sistemas, kurios padėtų išvengti sprogdinimų.
Teroristų išpuoliai priverčia ir mūsų apsaugos specialistus susimąstyti, kaip didinti budrumą.
Bet mes turime suprasti, kad visada yra „savi“ ir „svetimi“. Kol „svetimi“ yra toli, mes jų nepažįstame, apie juos negalvojame. Tačiau mūsų teritorijoje jau yra „svetimų“. Jie gali tapti aukomis mūsų pačių baimės, neapykantos, agresijos ir pykčio.
- Po Paryžiaus įvykių daug žmonių Lietuvoje išreiškė solidarumą, nuspalvindami socialiniuose tinkluose savo nuotrauką Prancūzijos vėliavos spalvomis. Kodėl tokios mados nėra su Belgijos vėliavos spalvomis?
– Paryžius – Europos kultūros sostinė, šis miestas turi magišką trauką, daugeliui jis kelia malonius prisiminimus, nes siejamas su demokratija, laisve, lygybe, brolybe, puikia kulinarija, subtilia mada, geru sūriu ir vynu.
Briuselis yra Europos Sąjungos būstinė, šis miestas siejamas su valdžia ir biurokratija, o bodėtis valdžia – normalus dalykas. Tai – viena priežasčių, kodėl Briuselio įvykiai neiššaukė Lietuvoje stiprių emocinių reakcijų.
Yra žmonių, kaltinančių Briuselį dėl savo prasto gyvenimo, jie net mano, kad Briuseliui taip ir reikia. Dėl šios priežasties rodome mažai empatijos Briuselio gyventojams.
- Ar tai signalizuoja, kad Lietuvos gyventojai persisotino žiniomis apie teroristų išpuolius?
– Žmogaus smegenys labai plastiškos, tai rodo, kad mes greitai priprantame. Mes ir toliau mėgausimės belgišku šokoladu, belgiškais vafliais ir belgišku alumi, bet neprisiminsime, kur ir ką sprogdino teroristai.
Paklauskime savęs, kas šiuo metu dar prisimena Londone ar Ispanijoje vykusius sprogdinimus? Ar nekeista, kad vis mažiau žmonių Lietuvoje domisi užsienio naujienomis? Net kai kurie tinklalapiai pateikia vis mažiau informacijos iš užsienio.
- Artėja atostogų metas. Ar manote, kad dėl anksčiau įvykdytų teroristų išpuolių sumažės poilsiautojų? Ar vyks lietuviai į Paryžių?
– Yra dar šalių, kur niekas nieko nesusprogdino, pavyzdžiui, Čekija, Slovakija. Bėda ta, kad Europoje daugėja žmonių, norinčių ją pakeisti. Tai – sunkiai išsprendžiamo konflikto užuomazga. Europos Sąjunga turės priimti sprendimą, kaip juos integruoti, priešingu atveju daugės nacionalistų.
- O kaip pasikeis kasdieniai įpročiai?
– Manyčiau, viskas užsimirš, tai, kas nemalonu, bus išstumta iš sąmonės. Jei neveiktų šis mechanizmas, mūsų psichika būtų nuolat traumuojama. Jau po kelių mėnesių viskas užsimirš. Ar po Londone vykusių sproginimų sumažėjo turistų srautas? Taip pat bus su Briuseliu.
Tai sveika reakcija, jei to nebūtų, gyvenimas taptų pragaru. Fenomenalią atmintį turintiems žmonėms ypač sunku, nes jie nemoka prisitaikyti. Todėl užmiršimas yra toks pats svarbus kaip ir prisiminimas.
Tos šalys, kurios pralaimi, net užmiršta dėl ko jos kovojo, nes susitaiko su savo situacija. Ilgainiui gali net taip atsitikti, kad europiečiai dėl šventos ramybės užmirš savo europietišką tapatybę vien dėl to, kad galėtų integruoti atvykėlius. Užmirš, dėl ko kovota. Žinoma, jei nebus tokių jėgų, kurios nuolat tai primins.
Lietuvoje yra didelė dalis žmonių, nusišalinusių nuo politikos. Jie nori ramiai gyventi, nes vyrauja laimės ir grožio kultūra. Svarbiausias mūsų ritualas – darbas, prekybos centras, kavinė.
- Ar norite pasakyti, kad teroristai niekada nepasieks savo tikslo įbauginti kitus?
– Jie gali sprogdinti, kiek nori, nes žmonės linkę greitai viską užmiršti. Tai didžiausia nesėkmė, kuri gali lydėti teroristus. Jie nori dėmesio, nori tapti reikšmingi, bet europiečiai nesileis bauginami, niekam neatsiduos savo kasdienybės, neišduos savo įpročių ir ritualų.
