Kažkam juokinga atrodo ir tada, kai žmogus šokdamas nuo tramplino nepataiko į baseiną ir plojasi į grindinį. Juokinga, kai kitas užkliūva, pargriūva, o ypač – jei nusirita kūlvirsčia, vos nenusisukdamas sprando. O gal ir nusisukdamas – juokinguose vaizdeliuose tai paprastai neparodoma.
Mintis, kad tai galėjo būti skausminga, ateina nebent vėliau, po instinktyvios juoko reakcijos, arba iš viso neateina. Kodėl? Matyt, tokius vaizdelius žiūrintys linksmuoliai tiesiog nesusimąsto. Gal tiesiog neįpratę mąstyti.
Tikriausiai dėl tos pačios priežasties vaikams būna labai linksma klasės draugui pakišti koją. Ar jį pastumti. Ar lyg kamuolį vienas kitam per klasę mėtyti jo penalą, raitantis iš juoko, matant jo nevilties apimtą veidą.
Tai taip pat nekalta, kaip linksmas filmukas apie katino Tomo kovas su peliuku Džeriu. Katinas krenta, griūva, trenkiasi ir pasismeigia tiek kartų, kad pagal bet kokius gamtos dėsnius seniai turėtų būti nebegyvas.
Tai taip pat nepikta, kaip kvatojimas iš animacinio filmo herojumi paversto Pono Byno. Nelabai adekvatus elgesys, neartikuoliuota kalba, vaikiško lygio protas, pažeidžiamo žmogaus gynybinės reakcijos animacinį herojų Poną Byną daro juokingą. Tokį, kuris, regis, tik ir egzistuoja tam, kad iš jo juoktųsi. Iš kiekvieno jo gesto ir reakcijos.
Tam, kad iš jo juoktųsi, turbūt egzistuoja ir piktas bejėgiškai šluota mojuojantis, bet sunkiai pajudantis kiemsargis, ir į save įsitraukęs profesorius, ir lėtos reakcijos klasiokas, ir storulis kaimynas. Visi šie personažai linksmųjų ir pozityviųjų bendruomenei neegzistuoja kaip savaiminės, emocijas ir skausmą patiriančios būtybės.
Kai tokio linksmuolio mokytoja paklaus, kodėl jis pakišo draugui koją, argi nesupranta, kad galėjo jį sužeisti, jis beveik garantuotai nuleidęs galvą atsakys – „Nepagalvojau“. Ir tai – ne bandymas išsisukti. Tai tiesa.
Pagal tai, kokie dalykai žmogui yra juokingi, galima gana tiksliai nuspėti jo intelekto lygį. Tie, kurie juokiasi iš į medį įsirėžusio slidininko, rafinuoto anekdoto suprasti greičiausiai nepajėgūs.
