„Šiuo metu nėra tinkamo žodyno kalbėti apie netektį, – teigė R.Douglasas. – Mūsų mėgstamos idiomos dažniausiai susijusios su sugadinto daikto sutaisymu. Mes jaučiamės neramiai šalia tų, kurių kančia negali būti palengvinta, ir kurių sielvartas negali būti nuramintas. Vengiame kalbėtis su tėvais, kurie prarado savo vaikus, arba su vėžiu sergančiais žmonėmis, kurie nepasveiks. Taip yra ne todėl, kad jų neužjaučiame – tiesiog nežinome, ką pasakyti.
Tarp jų yra ir žmonės, kurie buvo išprievartauti. Kalbėdamas apie šią problemą nerandu žodžių – taip pat, kaip ir kiti. Noriu vartoti frazes, kurios yra tokios melodramatiškos ir hiperbolizuotos, kad net gėda.
Keturios nemalonios valandos viename kambaryje nepalyginamos su vaiko mirtimi ar kalėjimu koncentracijos stovykloje.
Jautiesi savanaudiškas, jei apie trumpą momentą kalbi bent kiek panašiai, kaip apie daug didesnę kančią.“
Nebėra toks, kaip anksčiau
Tačiau vyras nesutinka su kalbomis apie sveikimą – jis mano, kad tai, ką jis prarado, nebesugrįš niekada. R.Douglasas tuo visiškai įsitikinęs.
Tame kambaryje buvo sužeista didelė jo asmenybės dalis.
„Tai, kas po to liko, tebesu aš, – sakė jis. – Tačiau tarp šių likučių nebėra harmonijos. Galiu bandyti ko nors pridėti, kad panaikinčiau skirtumą – aš tai padariau per daugybę metų. Bet rezultatas buvo trapi struktūra, kuri yra tik šiek tiek panaši į tai, kas vietoj jos buvo anksčiau.
Beveik visi pasikeitimai buvo neigiami. Vos nepasakiau visi – intuityviai manau, kad išprievartavimas padaro negrįžtamos žalos. Tačiau tai nebūtų visiškai tikslu.
Iš savo patirties gavau kai ką teigiamo: šiek tiek tolerancijos kitų nesėkmėms. Prieš tai turėjau tvirtą teisingumo jausmą, tačiau po to, nors ir mano moraliniai įsitikinimai nelabai pasikeitė, ėmiau labiau suprasti kitų – ir ypač savo – atleidimo poreikį.
Kai ateis Paskutinis teismas, manau, kad vienintelis dalykas, kurį galėsiu pasakyti, bus prašymas atleisti.“
Pamatė tikrąjį pasaulio veidą
Tačiau R.Douglaso gyvenimas kitais aspektais pasidarė blogesnis. Jis iš įvykio negali pasimokyti, tai nebuvo išbandymas, kurį galima įveikti.
„Aš tik per prievartą supratau, koks pasaulis yra iš tikrųjų, – prisipažino vyras. – Šydas, kuris skiria normalų gyvenimą nuo barbariškumo, yra plonas kaip servetėlė. Jis gali būti greitai, be jokio įspėjimo suplėšytas.
Siaubingi dalykai gali įvykti – ir ne kartą. Toks įvykis pakeičia visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Svarbiausia ne nepasitikėjimas aplinkiniais ar užslėptos grėsmės ieškojimas – nors tu tai darai. Svarbu ir ne gyvenimas bijant, nes kai žinai, ko bijai, tai netenka didžiosios dalies savo galios.
Svarbiausia – laukimas, gyvenimas tikintis sulaukti kito momento, kai tu – ar mylimas žmogus – netikėtai pamatys tikrąsias pasaulio spalvas. Tai nutinka, anksčiau ar vėliau.“
Nepakantus besigailintiems savęs
Jis save laiko auka, nors supranta, kad kiti į savo patirtį žiūri skirtingai. R.Douglasas mano, kad jis buvo auka, nes viso epizodo metu negalėjo nieko padaryti.
„Mano gyvybė priklausė nuo prievartautojo malonės, – sakė jis. – Išgyvenau, nes jis nusprendė leisti man gyventi.
Yra skirtumas tarp supratimo, kad tapai auka, ir aukos vaidmens prisiėmimo. Sutinku su žmogumi, kuris pasakė, kad pavojingiausias jausmas pasaulyje yra ne neapykanta, o gailestis sau. Tai ne tik sukelia slogią nuotaiką, kankina draugus ir artimuosius bei įžeidžia kaimynus. Nėra nieko, ko savęs besigailintis žmogus negalėtų padaryti.
Tą naktį supratau, kad mano prievartautojas savęs gailėjosi labiau, nei bet kas, ką kada nors pažinojau. Jis manė, kad bet kokia mano patiriama kančia yra menkesnė už jo. Jis manė, kad jis ne prievartauja, o vykdo teisingumą. Abu gavome tai, ko nusipelnėme.“
R.Douglasas nėra pakantus tiems, kurie savo aukos statusu bando paaiškinti blogą elgesį. Jis nemano, kad seksualinė prievarta leidžia jam nustoti elgtis žmogiškai. Pasak vyro, tai nesuteikia teisės kitiems daryti bloga.
„Net jei prievartautojų pasakojimai apie blogą elgesį su jais yra tiesa, jie mano užuojauta galės džiaugtis būdami už grotų, – teigė R.Douglasas. – Tačiau liūdna tiesa yra ta, kad žmonės iš tikrųjų tampa aukomis.
Linkiu tik gero tiems, kurie renkasi eiti pas terapeutus, ir tiki, kad tai jiems padės pasveikti. Norėčiau, kad jie sulauktų daug daugiau galimybių ir paramos, nei gauna dabar.“
Aplinkiniai gali padaryti žalos
Tačiau terapija padeda ne visiems.
„Labiausiai pažeisti vyrai ir moterys negali pagyti – ir, galbūt, tai net teoriškai negali būti jų tikslas, – sakė vyras. – Nors aplinkinių ketinimai geri, spaudimas papasakoti savo istorijas bei atgauti pasitikėjimą savimi neduoda daug naudos. Tai tik skatina aukas sutikti, jog nebejaučia kančios – tik tam, kad aplinkiniai pasijaustų geriau. Jei auka to nesugeba padaryti, manoma, kad kaltas tik jis pats, nes nesistengia pagyti.
Deja, tokios nuostatos gali padaryti žalos. Išprievartavimas – ne įvykis, kurį turi ištverti. Tai – mirties nuosprendis, apie kurio įvykdymo laiką nežinai. Standartinis terapeutinis modelis padeda daugumai aukų, tačiau tie, kuriems jis negali padėti, susiduria su aukos kaltinimu. Šių žmonių išbandymas – ne pagijimas. Jie turi stengtis, kad per ateinančias 24 valandas nenusižudytų. Jei jie sulaukia tik neužjaučiančių reakcijų, net šis tikslas gali likti neįgyvendintas.
Išprievartauti asmenys nėra ligoniai, kuriuos reikia pagydyti. Tai – sužeistos moterys ir vyrai, kuriems reikia užuojautos. Kai kurie to įvykio niekada nepamirš, kad ir kaip besistengtų. Nesuprantu, kodėl manoma, kad jie privalo tai pamiršti.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų balandžio 9 dieną.
