Johnas slapčia įkišdavo Suzanos mėgstamiausių užkandžių jai į rankinę, primygtinai reikalavo turėti raktus nuo jo buto. Kai jie ėjo išrinkti jam naujos sofos, glamonėjosi ant kiekvieno modelio parduotuvėje. Ir, svarbiausia, jis visiškai neprašytas, lydėjo ją atsiimti naujų vairavimo teisių, kaip šiuolaikinis Persėjas, gelbėjantis savo Andromedą nuo pabaisų ir demonų.
Deja, kaip paaiškėjo iš funkcijos „atsakyti į visus laiškus“, Suzana nebuvo vienintelė laimingoji, apdovanota tokiu dėmesiu. Po šešių mėnesių kartu ji aptiko, kad mielasis Johnas susitikinėja dar bent su šešiomis moterimis, su viena jų – beveik dvejus metus. Visos jos susilaukdavo tokio paties tipo elgesio. Johno sugebėjimai elgtis su moterimis buvo neprilygstami, verti apdovanojimų. Tačiau taip jau nutikdavo, kad vienai iš jo mielųjų aptikus kitas ir jas perspėjus, jis užblokuodavo visas savo socialiniuose tinkluose ir tęsdavo žaidimą iš naujo.
Viena vertus, tai istorija apie internetinių pažinčių ir išnaudojimo ryšį: internetas suteikia galimybę būti bet kuo, susikurti reikiamą paveikslą ir lengviau susirasti specifinių taikinių (minėtasis Johnas susitikinėdavo tik su azijietiškos kilmės moterimis, palikdamas jas ne vien apgautas, bet ir su keista nuojauta apie jo fetišus).
Visgi, sukčiavimai meilės fronte nėra šiuolaikinio pasaulio išradimas, užtenka įvertinti Viktorijos laikų Anglijos rašytojų noveles. Tačiau Johnas nebuvo vien tik vyrukas, negalintis apsiriboti viena moterimi. Esminis jo skiriamas bruožas – gebėjimas priversti kiekvieną moterį pasijusti išskirtine ir vienintele, be jokios minties, kad galėtų egzistuoti dar viena jos konkurentė. Johnui svarbiausia buvo ne gauti sekso ar pasitikėjimo – svarbiausia jam buvo tiesiog susitikinėti.
Susitikinėjimas – sunkus darbas
Pagal Moirą Weigel, knygos „Nesavanaudiškas darbas: kaip atsirado pasimatymai“ autorę, tokių, kaip Johnas, labai nedaug. Kad ir kaip žmonėms patiktų eiti vakarieniauti su naujais žmonėmis, visi turi slaptą viltį, kad daugiau susitikinėti nebeteks. Anot autorės, jeigu santuoka yra ilgalaikis kontraktas, kurio siekia susitikinėjantys žmonės, susitikinėjimas yra pats blogiausias ir rizikingiausias kelias į tai, kaip neapmokama ir neaiškios sėkmės praktika. Tyrinėjimas ir buvimas tyrinėjamu kelia nepatogumo ir net pažeminimo jausmą. Pradiniuose etapuose partneriai žaidžia pagal skirtingus scenarijus ir stengiasi neapsijuokti, sudeda visas pastangas, kad pasirodytų kuo geriau. Tai kelia pakankamai daug neigiamų emocijų ir noro, kad šis nemalonus procesas greičiau baigtųsi.
Pati knygos autorė praėjo pakankamai sudėtingą asmeninių nuoskaudų kelią. Ji susitikinėjo su gerokai vyresniu vyru, nesugebančiu išsirinkti tarp jos ir savo buvusiosios. Ko gero, jis ir neketino rinktis nei vienos, nes jam ilgalaikiai santykiai atrodė ideologiškai įtartini. Pati Moira dorai nežinojo, ko ji tikisi iš santykių. Jos šeimos auklėjimas (Moiros mama yra airė ir stipriai tikinti katalikė) diktavo būtinybę ištekėti ir kuo greičiau. Vadinamasis jos vaikinas, užklaustas apie santykių tikslus, miglotai ėmė dėstyti apie būtinybę siekti asmeninės laimės. Moira suvokė, kad kas kartą jai reikėjo vyro, kuris patvirtintų, ko ji siekia, o dėl to kalti buvo pasimatymai kaip socialiai suformuota institucija su savo normomis ir taisyklėmis. Moterys privalėjo išmokti, kaip turi elgtis, jei nori būti geidžiamos ir siekiamos.
M.Weigel tyrinėjo būtent šį privalomą moterų mokymosi procesą. Pirma jos padaryta išvada – pasimatymai nėra šiaip smagus laisvalaikio praleidimo būdas. Tai yra sunkus darbas, pirmiausia moteriai. Jai tenka nuolat atrodyti puikiai, sportuoti, apsipirkinėti, darytis šukuoseną, manikiūrą, pedikiūrą ir daugybę kitų dalykų, kurie reikalauja laiko, pinigų ir pastangų. Šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje meilė yra prekė, o pasimatymas – pardavimo sandoris.
Kita išvada, kurią aptiko autorė, yra meilės ir ekonomikos ryšys. Tai, kaip vartojama meilė, atspindi tai, kokia sistema susiklosčiusi ekonominiuose santykiuose. Pokario monogamiški santykiai ir kūdikių bumas buvo ir ekonominio šuolio laikotarpis. Po to sekę laisvos meilės hipių laikai atspindėjo laisvos rinkos išsikraipymą. Jupių era aštuntajame dešimtmetyje ir godumo išaukštinimas pradėjo tai, ką turime šiandien – specifinių partnerių paiešką per virtualius kanalus taip taupant laiką ir išvengiant nereikalingų žmonių. Šiuolaikinėje skaitmeninėje ekonominėje sistemoje svarbiausia tapo save paversti prekės ženklu.
Laisvo elgesio sinonimas
Susitikinėjimas yra galinga socialinės kontrolės priemonė, tačiau kas iš tiesų yra pats pasimatymas? M.Weigel savo tyrimą pradėjo nuo dvidešimto amžiaus pradžios, kai moterys pradėjo keltis iš kaimo vietovių į industrializuotas – miestus – kuriuose dirbdavo gamyklose, skalbyklose, parduotuvėse. Jų klasinis rangas kilo kartu su atvykstančiais imigrantais. Visgi gyvenimo sąlygos būdavo sudėtingos. Moterys apsistodavo pas giminaičius ar pensionuose, kur buvo labai griežtai kontroliuojamas vyrų apsilankymas. Vienintelė galimybė būdavo išeiti – į parkus, šokius, restoranus ir barus, kino teatrus ir pačias gatves – kur galėjo sutikti vyrų ir pasilinksminti.
O vyrų tikrai netrūko. Pats pasimatymo terminas (angl. „dating“) atsirado paėmus slengą iš moterims skirtos knygos, išleistos dar XIX a. pab., skirtos užsirašinėti sutartus susitikimus su potencialiais gerbėjais. Nieko keisto, kad naujos galimybės bendrauti su vyrais turėjo ir savo kabliukų. Laisvas laikas dirbančioms moterims, kurios ir taip uždirbo daug mažiau negu vyrai, buvo didelė prabanga. Joms teko leisti vyrams mokėti už jas ir stebėti, kaip griūva jų reputacija. Išėjimas prasiblaškyti tapo laisvo elgesio sinonimu. Kai kurios moterys net buvo suimtos dėl įtarimų prostitucija, vien todėl, kad vyrai atsilygindavo už laiką, praleistą su jais. Tuo tarpu likdamos namie jos galėjo pamiršti galimybę susirasti sau patinkantį vyrą.
Žurnalistė Rebecca Traister savo knygoje „Vienišos damos: Netekėjusios moterys ir nepriklausomos tautos iškilimas“ aprašo išskirtinį atveją – pensioną, į kurį įleisdavo lankytojus vyrus. Trowmarto pensione dirbančioms moterims nebuvo jokių apribojimų, priešingai, buvo skatinama turėti lankytojų vyrų.
Savotiškos bendravimo sesijos neturėjo nieko nepadoraus, greičiau priminė asistavimo laikus XIX a., kuomet merginos būdavo pristatomos visuomenei ir priiminėdavo potencialius jaunikius prižiūrimos globėjo. Apsilankymų metodas turėjo griežtas taisykles ir, palyginus su pasimatymais, buvo labai neteisingas pačių moterų atžvilgiu. Moterys tapo pasyviu vyrų dėmesio ir siekio objektu. Vienintelis privalumas buvo savotiška teisė atsirinkti tuos, kuriuos moterys tikrai norėjo matyti.
Galimybė pakilti socialiniais laiptais
Apsilankymus labai gretai pakeitė tikrieji pasimatymai, kurie išpopuliarėjo visuose visuomenės sluoksniuose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo normalu eiti į šokius ir bendrauti su priešingos lyties atstovais. Savotiškas socialinis išsilaisvinimas leido atsirasti skirtingiems sluoksniams skirtiems klubams. Aukštesnioji klasė pamėgo homoseksualų ir transvestitų klubus su jų šou pasirodymais, taip pradėdami madą heteroseksualams lankytis homoseksualams skirtose vietose.
Pasimatymai kaip procesas jau peržengė socialinės klasės ribas ir kai kurioms moterims atvėrė galimybę pabėgti nuo savo padėties visuomenėje. Merginos, dirbančios padavėjomis, skalbėjomis ir pardavėjomis, visomis išgalėmis bandė išeiti į pasimatymą su vyrukais iš viduriniosios klasės, už kurių svajojo ištekėti ir pakilti socialiniais laiptais. Taip deja nenutikdavo juodaodėms, kurios liko uždara klase, daugiausia dirbančias tarnaitėmis.
Tapti geidžiamomis nuotakomis nebuvo taip paprasta. Merginoms teko išmokti save pasiūlyti – makiažas, iki tol tikęs tik prostitutėms ir aktorėms, tapo kasdienybe. Reikėjo išmokti ir tinkamo elgesio – būti rūpestingoms, lengvai flirtuoti, kuklioms ir naivokoms. Svarbiausia buvo išlaikyti susidomėjimą kuo ilgiau.
Susitikinėjimas ir pasimatymai atsirado miestuose, tačiau susiformavo koledžų miesteliuose. Jaunuoliai, ištrūkę iš tėvų kontrolės, turėjo svarbiausią seksualinės laisvės pradžios atributą – automobilį. Šokiai tapo kur kas purvinesni, o vakarėliuose neapsieita be daug daug alkoholio. Šių pasimatymų tikslas jau nebuvo susirasti vyrą ir ištekėti. Esmė buvo varžytis. Studentai patys vertino vieni kitų socialinį reitingą, kuris lemdavo ir būdavo nulemtas pasimatymų skaičiaus. Svarbiausia buvo ne emocinio ryšio paieška, bet savotiško socialinio kapitalo kūrimas.
„To vienintelio“ paieškos
Antrojo pasaulinio karo metu situacija kiek pasikeitė, merginoms teko pasitenkinti tais vyrais, kuriuos galėjo gauti. Pokario metu, tuo tarpu, pasimatymai tapo kertiniu amerikietiškosios kultūros skiriamuoju bruožu, vartotojiškos visuomenės pagrindu, kur kiekvienas išleistas doleris suteikdavo šansą užsimegzti jausmams. Pasimatymai buvo nebe viena koledžo jaunuolių privilegija, į juos ėjo visi, o daugumai pavykdavo ir rasti antrąsias puses.
Populiariojoje kultūroje atsirado „to vienintelio“ įvaizdis, atkartojamas per filmus ir ypač muziką. „Tas vienintelis“ turėjo būti vertas kur kas daugiau nei būrys kitų, todėl mergaičių sąmonėje įsitvirtino įvaizdis, kaip svarbu tokį rasti. Atrodytų, kad suaugusius turėjo džiuginti toks požiūris, tačiau buvo visiškai priešingai. Per žiniasklaidą buvo bandoma įrodyti, kad jaunystėje būtina žvalgytis aplink, nereikėtų per anksti sustoti ir pasilikti su vienu vieninteliu.
Labai svarbu buvo sutikti kuo daugiau žmonių, kad netektų susituokti ir gyventi nuobodaus gyvenimo be jokios džiaugsmo kibirkšties. Dalinė to priežastis buvo išaugęs paauglių nėštumų skaičius, su kuriuo kovoti buvo bandoma stengiantis įtikinti merginas, kad verta kuo ilgiau ieškoti prieš atsiduodant kažkam. Katalikiškos mokyklos nuėjo dar toliau ir pašalindavo mokinius, kurie imdavo rimtai susitikinėti vienas su kitu.
Kaip rašo ir M.Weigel, pastovūs santykiai merginoms suteikdavo emocinį saugumą, kurio stokojo nuolatiniai pasimatymai, tačiau seksualine prasme merginoms tekdavo visa atsakomybė už savo ir partnerio seksualinių poreikių išpildymą. Tai privesdavo iki savigraužos, apgailestavimų ir nuolatinio streso. Visgi, šis etapas padėjo susiformuoti savitoms jaunimo pasimatymų ir elgesio juose taisyklėms ir normoms, kurios visiškai nepriklausė nuo visuomenės ir suaugusiųjų kontrolės.
Pažintys per socialinius tinklus
Šiuolaikiniame pasaulyje taisyklės kur kas griežtesnės. Kaip rodo Vanity Fair žurnalistės Nancy Jo Sales knygos „Amerikos merginos: socialiniai tinklai ir slaptas paauglių gyvenimas“ tyrimas, paauglės yra didžiausia socialinius tinklus naudojanti grupė šalyje. Pirmą kartą didžioji dalis merginų, nepriklausomai nuo jų kilmės ir padėties, elgiasi vienodai. Kokios to pasekmės, parodo interviu su merginomis iš šios amžiaus grupės. Nancy pastebi, kad dauguma jų patiria didžiulį spaudimą ir stresą dėl atvaizdų, filmukų ir komentarų, kurių susilaukia socialiniuose tinkluose.
Merginos tampa seksualinės siekiamybės objektais vietoj to, kad būtų suvokiamos kaip asmenys su jausmais ir poreikiais. Medijos, pradedant filmais, televizijos laidomis, baigiant muzikiniais klipais, dainų žodžiais, komiksais, žaislais, drabužiais – viskas jas verčia tapti seksualizuotais objektais, kenčiančiais nuo valgymo sutrikimų, depresijos ir nerimo. Seksualizacija tapo tokia savaime suprantama, kad merginos jau pačios save taip mato ir nori save taip pristatyti.
Viena Nancy knygoje kalbinta mergina, tebūnie Sofia, kuriai trylika, gauna žinutes iš jai patinkančio metais vyresnio vaikino Zacko, reikalaujančio jos nuogos nuotraukų. Tai ypač dažna praktika, po kurios nuotraukos dažnai atsiduria interneto svetainėse, skirtose tokias merginas priskirti pasileidėlėms.
Kadangi Sofiai taip dar nebuvo nutikę, pirmiausia ją ištiko džiugi nuostaba, kad vaikinas ją pastebėjo ir palaikė patrauklia. Tačiau tuoj paaiškėjo, kad Zackui jos nuotraukos reikalingos tik tam, kad galėtų jas iškeisti į alkoholį. Merginai beliko nusiųsti šypsenėlę, reiškiančią, kad jos tai visiškai neskaudina ir nei kiek nerūpi – parodomasis atsipalaidavimas ir atitolimas nuo situacijų yra labai svarbu suvokiant socialinius santykius tarp paauglių.
Labai svarbu yra ir asmenukės, kurios leidžia ne vien tik priminti vaikinams apie savo egzistavimą, bet ir teoriškai leidžia save pozicionuoti taip, kaip tik pačiai merginai patinka. Tačiau išmoktos pozos ir mimikos, nuotraukų koregavimo programos, tinkamu laiku įkeliamos nuotraukos siekiant sulaukti kuo didesnio dėmesio, daugybė bandymų išgauti tinkamą kadrą ir nekantrus komentarų ir palaikymo laukimas byloja visai ką kitą.
Tokios merginos varžosi virtualioje seksualinėje rinkoje, o vaikinai anaip tol nėra tie, kurie diktuoja jos taisykles. Socialinė medija visiškai kontroliuoja merginų gyvenimus. Kaip sakė kita Nancy pašnekovė Sierra, nuolatinis savo socialinių paskyrų stebėjimas, neigiamų komentarų trynimas, nepatinkančių vartotojų blokavimas, savęs apsupimas tais, kurie tave mėgsta, yra nuolatinis sunkus darbas, tačiau be socialinių tinklų neliktų to, ką merginos laiko gyvenimu.
Viešina pasimatymų nuotraukas
Pasimatymai taip pat įgavo naują prasmę. Sofia teigė, kad pasimatymai skirti tam, kad visi aplink žinotų, jog du žmonės susitikinėja. Svarbiausia tai viešinti, pirmiausia bučinių nuotraukas. Vyresnėms merginoms pasimatymai yra įprastinio sekso pakaitalas, tartum šie du dalykai būtų vienas kito priešingybės. Realus gyvenimas, realus bendravimas, buvimas atviroje erdvėje tarp žmonių veikiant tokius neįprastus dalykus kaip vakarienė, tampa vis mažiau suvokiama šiuolaikinėms merginoms.
M.Weigel knygoje padaroma išvada, kad šiuolaikinės moterys gyvena vienoje blogiausių sistemų. Pasimatymai ir jų siekis verčia moteris vėl tapti prekėmis, susikurti patraukliausią savo kaip produkto įvaizdį socialiniuose tinkluose, ir priimti arba atmesti užsakymus tam produktui išbandyti. Joms nuolat primenama apie tiksintį biologinį laikrodį, dėl kurio jos priverstos užsidaryti jų netenkinančiuose ilgalaikiuose nepastoviuose santykiuose.
Identiteto krizė gilėja, moterims vis sunkiau pačioms save suvokti ir pozicionuoti. Jos tampa rinkiniu tų moterų, kuriomis turėtų būti, kad atitiktų rinkos paklausą, todėl klausimas apie tai, kas yra meilė, kaip ją duoti ir priimti, lieka neatsakytas.
Pasimatymai ir susitikinėjimas su žmonėmis gali būti šios problemos sprendimas. Tai savotiškas asmenybės ir jos poreikių testas. Būtinybė suvokti save kaip nepriklausomą asmenį ir savo, o ne visuomenės poreikius, gali atsiskleisti tik esant santykiui su kitais asmenimis. Moterims jau nebėra gėda ištekėti esant trisdešimties ir daugiau, tai reiškia, kad jos turi laiko susiformuoti kaip asmenybės, ir susirasti sau tinkamus vyrus. Pasimatymai yra tik patvirtinimas, ar tikrai moteris nori būtent tokio vyro.
Galų gale, meilė nebūna suplanuota, nepaisant pasaulio, kuriame gyvename, ar žaidimo taisyklių, kurios mus veikia. Santykiams išlaikyti būtinas sunkus ir nuolatinis darbas, tuo tarpu pamilti kažką pastangų nereikalauja. Galbūt kartais tikrai verta viską palikti susiklosčiusioms aplinkybėms ir netikėtumams?
Parengė Kornelija Dūdaitė
