Dirbu valstybinį darbą. Ar tokį darbą dirbančiam žmogui galima be pasekmių lankytis pas psichologą? Jei taip – kur tai įmanoma nemokamai?
Esu įstrigusi tarp praeities ir dabarties. Plaukiu pasroviui, ateities nematau“, – rašo portalo lrytas.lt skaitytoja.
Atsako Žmogaus teisių ekspertė, psichologė Dovilė Šakalienė:
„Džiaugiuosi, kad parašėte. Paprašyti pagalbos – pirmas žingsnis link pagijimo, o užgydyti smurto paliktus sužeidimus išties reikia, savaime jie nepraeis.
Žinau tai iš patirties, ne tik kaip psichologė, bet ir kaip žmogus, turėjęs smurtinę patirtį. Nemokamos anoniminės psichologinės pagalbos prieinamumas Lietuvoje gana ribotas, nes ji dažniausiai teikiama tokiu principu, kad iš rašomas nukreipimas ir už konsultacijas kompensuoja valstybė – tad anonimiškumas tampa kiek sudėtingas.
Tačiau dirbant valstybinį darbą lankytis pas psichologą tikrai galima – o šeimos gydytojas, kuris išrašytų siuntimą, bei psichikos sveikatos centro psichologas, kuris Jus priimtų, privalo laikytis konfidencialumo išskyrus atvejus, kai pateikiama oficiali užklausa iš valstybės institucijų pvz užimant pareigas susijusias su valstybės paslaptimi. Jei Jūsų atveju tai būtų problema, siūlyčiau pradėti nuo telefoninės pagalbos, kuri absoliučiai anonimiška.
Nežinau, kiek Jums metų, bet visgi siūlyčiau skambinti į Jaunimo liniją – ten dirba ypatingai gerai parengti savanoriai. Keletas pokalbių su žmogumi, kuris Jūsų nemato ir nepažįsta, tik jautriai klausosi, padėtų pralaužti ledus.
Tuomet galbūt pasijustumėt pasiruošusi rimtai terapijai. Ir iš asmeninės patirties visgi siūlyčiau skirti tam lėšų – mokėdamas už terapiją žmogus žymiai stipriau įsipareigoja ir efektas būna stipresnis. Taip jau veikia mūsų psichika, nemokamų dalykų ne vertiname taip rimtai – o patyrus smurtą terapija būna rimta, gili, įsipareigojimo reikia stipraus.
Dėl psichoterapeutų pasirinkimo – nežinau kuriame mieste gyvenate. Taip pat būtų neetiška man rekomenduoti konkrečius asmenis. Tačiau bendras principas – rekomenduočiau orientuotis į psichologus-psichoterapeutus, turinčius patirties dirbant su smurto aukomis. Savo ruožtu noriu padrąsinti – tikrai verta ieškoti pagalbos, tikrai galima išvalyti pūliuojančius prisiminimus ir atgauti gyvenimo džiaugsmą.
Nuoširdžiai,
Dovilė “.
***
Baisūs dalykai neretai vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Apie tai linkę nutylėti ne tik liudininkai, bet ir pačios aukos. Patiriate fizinį ar psichologinį smurtą? Esate tokio smurto liudininkai? Netylėkite. Klauskite, prašykite pagalbos, dalinkitės savo patirtimi.
Savo klausimą įrašykite į skydelį, kurį rasite po šiuo straipsniu – atsižvelgiant į klausimo pobūdį, atsakymą jūsų nurodytu el. paštu pateiks projekte „Nebijok kalbėti“ dalyvaujantys specialistai arba projekto ambasadorė, žurnalistė Daiva Žeimytė. Anonimiškumą garantuojame.
