Fizinį smurtą patirdavau retai, emocinį – kiekvieną dieną. Buvau vadinama keiksmažodžiais, nuolat žeminama, nekenčiama. Galvojau, kad visai gerai tvarkausi, kad (galėjau teigti) pasitikiu savimi, tačiau klydau. Mane labai kankina žema savivertė, aš nesuprantu, kas esu, ko noriu iš savęs ir gyvenimo.
Be viso to, mane beprotiškai kankina nerimo priepuoliai, kartais, siekiant numalšinti dėl to kylantį kūno drebėjimą, tenka griebtis raminamųjų, tai labai išvargina ir aš pasijuntu dar menkesnė.
Dėl kiekvienos, regis, smulkmeniškos klaidos save „ėdu“, nemoku atleist nei sau, nei tėvams – ko gero, problema ta, kad nežinau, ką reiškia mylėt save ir būt mylimam.
Taip, turiu ir tėtį, labai normalų žmogų, užimantį aukštas ir atsakingas pareigas. Su mama jie išsiskyrė, kai man buvo šešeri; jis labai greitai nutolo.
Kartą per mėnesį gaudavau alimentus, per šventes ir gimtadienius – dovanos ir susitikimai, pokalbiai apie nieką. Labai pykstu ant jo, mamos – žinau, kad negaliu kaltint, nes tai nieko nepakeis, bet kaltinu, nes jie buvo už mane atsakingi.
Dabar – nebe, todėl, prašau, padėkit man susitvarkyti su emocijomis: pykčiu, neapykanta, padėkit susitvarkyti su kaltės jausmu, savigrauža.
Širdy esu labai nelaimingas žmogus, kad ir kaip besistengčiau pasijust laiminga, nepavyksta, praeities nuoskaudos mane seka, o paleist jos nemoku arba nenoriu – nežinau“, – parašė lrytas.lt skaitytoja.
Jai atsako žurnalistė, „Lietuvos ryto“ televizijos laidų vedėja Daiva Žeimytė:
„Sveika, Greta. Labai gerai, kad parašei – tai jau pirmas žingsnis link asmeninės laisvės, kurios, suprantu iš Tavo laiško, labai sieki. Man iki skausmo pažįstami tie jausmai, kuriuos Tu jauti, nes pati turėjau labai „dygliuotą“ gyvenimą, netekau visų artimųjų, patyriau ne tik emocinį, bet ir fizinį smurtą, nežinojau, kas esu, buvau labai nelaiminga ir vieniša. Žinai, neseniai perskaičiau savo dienoraštį, rašytą, kai buvau tokio amžiaus, kaip Tu. Ten toks liūdesys, tokia kančia!
Mieloji Greta, gaila, kad tavo mama pasirinko tokį kelią, ne taip turėtų būti, bet ką gi tu gali pakeisti? Turbūt nieko. Tavo mama – suaugęs, už savo gyvenimą atsakingas žmogus. Alkoholizmą mačiau savo namuose – tai labai skaudina, ypač kai esi vaikas. Bet gali rinktis – eiti tuo pačiu keliu arba rinktis kitokį gyvenimą. Tavo sprendimas nebegyventi su mama, akivaizdu, yra labai rimtas žingsnis. Suprantu, koks svarbus žmogus Tau yra mama, tačiau jeigu niekuo negali jai padėti, atsitrauk, ir būtinai (privalai, Greta, tai padaryti!) atleisk savo mamai, nes pyktis motinai sugrauš Tave pačią. Tu jau suaugusi ir, patikėk manimi, tikrai gali savimi pasirūpinti.
Suprantu, kad tavo tėtis kitoks žmogus, nei mama, tik ryšys su juo šiek tiek nutrūkęs. Ar tikrai negali to ryšio atnaujinti? Tai, kad yra dovanos, susitikimai, akivaizdu, kad savo tėčiui Tu tikrai rūpi. Tik gyvenimas taip susiklostė, kad jo nebuvo šalia, kai Tu augai. Ir Tu tikrai dėl to nekalta, niekas nekaltas. Greta, iš savo patirties sakau: tėtis yra svarbiausias vyras kiekvienos mergaitės gyvenime. Aš tėčio netekau, kai man buvo 5 metai. Iki šiol ieškau savo tėvo kiekviename vyre, kiekvienuose santykiuose. Tai labai sudėtinga. Tu turi tėtį, pamėgink susidraugauti su juo. Aš tikrai pabandyčiau.
Mieloji Greta, nepažįstu Tavęs, tačiau iš Tavo laiško jaučiu, kad esi labai geras ir gražus žmogus. Tik šiek tiek pasimetęs ir vienišas. Net neabejoju, kad visi draugai tau sako „viskas bus gerai“, o Tau juos visus norisi pasiųsti po velnių, nes Tau liūdna, pikta ir neramu.
Būsiu banali, bet labai rekomenduoju tau nueiti pas psichologą, tikrai ten, kur gyveni, turėtum gaut nemokamą konsultaciją. Aš pati vaikštau – patikėk manimi, šie žmonės daro stebuklus. Dabar galvoju, kodėl anksčiau to neatradau.
Tam, kad būtum laiminga, kad tokia iš tikrųjų jaustumeis, būtina paleisti praeities nuoskaudas, nes praeities jau nebėra. Tai kam gi gyventi ja? Neieškok savyje tobulumo, nėra nei vieno tobulo žmogaus, visi mes darome klaidų, ir dar kokių, tikrai nereikia dėl to savęs graužti. Kaip gi Tu kažko išmoksi, jeigu nesuklysi? Pasimokyk iš tos klaidos, padėkok jai ir pamiršk, tik „neėsk“ savęs.
Būk pirmiausia pati geriausia sau, pabūk šiek tiek savanaude, ir, patikėk, gyvenimas pats susitvarkys. Ir būtinai kalbėkis apie savo bėdas, jeigu jauti, kad galiu Tau būti bent kiek naudinga, būtinai man rašyk.
Su nuoširdžiausiais linkėjimais ir padrąsinimais, Daiva Žeimytė“.
***
Baisūs dalykai neretai vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Apie tai linkę nutylėti ne tik liudininkai, bet ir pačios aukos. Patiriate fizinį ar psichologinį smurtą? Esate tokio smurto liudininkai? Netylėkite. Klauskite, prašykite pagalbos, dalinkitės savo patirtimi.
Savo klausimą įrašykite į skydelį, kurį rasite po šiuo straipsniu – atsakymą jūsų nurodytu el. paštu pateiks projekte „Nebijok kalbėti“ dalyvaujantys specialistai arba projekto ambasadorė, žurnalistė Daiva Žeimytė. Anonimiškumą garantuojame.
