Vyras dukros akivaizdoje nesmurtaudavo, ji nieko nežino. Esu jau keletą metų išsiskyrusi, nuo vyro nepriklausoma. Vis galvoju, ar dukra, tapusi jauna moterimi, turėtų žinoti apie tokius dalykus“, – parašė portalo lrytas.lt skaitytoja Daina.
Atsako žmogaus teisių ekspertė, psichologė, žurnalistė Dovilė Šakalienė:
„Miela Daina,
Dėkui už Jūsų laišką ir drąsą prabilti. Ir taip, čia reikalinga drąsa, nes nutylėjimo pasekmės kur kas žalingesnės. Esate rūpestinga ir išmintinga mama, apsaugojote savo vaiką nuo žinojimo apie baisų ir skaudinantį jos tėčio elgesį. Vaikui, ypač ankstyvame amžiuje, toks žinojimas labai skausmingas, traumuojantis. Tačiau paauglystėje ir vėliau yra svarbu apie tai pasakyti. Dėl kelių priežasčių.
Pirma, tai padės jai geriau suprasti Jus. Jūs netrukdėte jai kurti ryšio su savo tėvu, neperkėlėte savo skausmo ir iššūkių ant gležnų vaiko pečių. Tačiau labai išmintingai mąstote apie dukros tapimą jauna moterimi, kuri turi žinoti, kad santykis tarp vyro ir moters gali būti labai įvairus, taip pat ir smurtinis. Ir jai svarbu žinoti, kad tai gali būti daug arčiau, nei atrodo. O ypatingai svarbu žinoti, kad jos mama nepalūžo, apgynė save ir savo vaiką. Išsiskyrė su smurtaujančiu vyru, nes jokia moteris neturi kęsti smurto „iki mirtis išskirs“. Jei Jūsų gyvenimas su smurtaujančiu sutuoktiniu užtruko ilgai, taip pat svarbu apie tai pasikalbėti, apie savo jausmus, baimes, dvejones, ir visgi subrendusį pasiryžimą gelbėtis. Galbūt patarsite savo dukrai nelaukti ir ginti save nedelsiant, jei jau taip nutiktų, kad jos mylimas žmogus pradės smurtauti.
Kartu labai svarbu suvokti, kad toks pokalbis bus sunkus. Ir Jums, ir jai. Priimti galimą atmetimo reakciją, pyktį, nusivylimą, kad šeima nebuvo tokia, kaip atrodė. Galbūt audringą emocinę reakciją, gal net agresiją. O galbūt nustebsite, kad ji daug ką žinojo ar bent nujautė. Vaikai dažnai jaučia ir mato daug daugiau, nei mes, suaugę, norėtume pripažinti. Taip pat ir yra pažeidžiami dėl to. Smurtas palieka žymę santykiuose, net jei pats smurto aktas yra slepiamas. Tad gali būti, kad Jūsų dukra patyrė ar vis dar patiria to pasekmių – ir pasyvi, neigianti reakcija, ar atvirkščiai, audringa bei agresyvi, gali būti tų pasekmių išraiška.
Kada ir kaip kalbėtis, kad kuo lengviau įvyktų pirmas pokalbis? Rašau „pirmas“, nes jų turėtų būti ne vienas ir ne du. Tik nebūtinai vienas po kito. Leiskite nusėsti netikėtai žiniai, leiskite dukrai išgyventi skaudų Jūsų atsivėrimą savu tempu. Galbūt vienas iš lengvesnių variantų galėtų būti pokalbiai psichologo-psichoterapeuto kabinete. Profesionalo akivaizdoje dažnai būna lengviau išgyventi traumuojantį pokalbį, jis ar ji gali padėti sustruktūruoti sunkų pokalbį ir padėti susivokti savo jausmuose.
Bet kuriuo atveju, linkiu Jums išlaikyti ramybę, drąsą ir vadovautis mylinčios mamos išmintimi, nebijoti kreiptis pagalbos sielos žaizdoms užgydyti.“
***
Baisūs dalykai neretai vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Apie tai linkę nutylėti ne tik liudininkai, bet ir pačios aukos. Patiriate fizinį ar psichologinį smurtą? Esate tokio smurto liudininkai? Netylėkite. Klauskite, prašykite pagalbos, dalinkitės savo patirtimi.
Savo klausimą įrašykite į skydelį, kurį rasite po šiuo straipsniu – atsakymą jūsų nurodytu el. paštu pateiks projekte „Nebijok kalbėti“ dalyvaujantys specialistai arba projekto ambasadorė, žurnalistė Daiva Žeimytė. Anonimiškumą garantuojame.
Specializuotų pagalbos centrų įvairiuose Lietuvos miestuose kontaktai.
