Per praėjusius 30 metų jis su kolegomis visame pasaulyje atliko daugiau nei 500 eksperimentų, kurių tikslas buvo išsiaiškinti, kokį poveikį mirties baimė daro žmogaus mąstymui ir elgesiui.
– Kone visas jūsų profesinis gyvenimas skirtas mirties baimei tyrinėti. Ar galėtumėte prisiminti, kada pirmą kartą pats pajutote šią baimę? – žurnalistai paklausė Sh.Solomono.
– Tai žinau tiksliai. Kai man buvo aštuoneri, vieną vakarą mama pasakė: „Atsisveikink su senele. Ji nebeilgai bus su mumis.“ Ir tikrai – kitą dieną ji mirė.
Prisimenu, kaip po to nuėjau į savo kambarį ir pradėjau apžiūrinėti pašto ženklų kolekciją.
Kai žvilgsnis užkliuvo už Amerikos prezidentų serijos, toptelėjo mintis: „George’as Washingtonas buvo šaunus žmogus, bet vis tiek mirė. Thomas Jeffersonas... Ir visi kiti taip pat.
Ir tuomet pasijutau taip, lyg į mane būtų trenkęs žaibas, nes tai nežada nieko gero ir man.
Suvokimas, kad tokios baigties ir aš neišvengsiu, pakirto man kojas.
– Šis išgąstis nepraėjo ir dabar, praėjus daugiau nei 50 metų?
– Iš esmės – taip. Ši giliai po mano sąmonės paviršiumi glūdinti panika niekur ir niekada neišnyko.
Didžiosios galvos smegenys, kurios leidžia abstrakčiai ir simboliškai mąstyti, sugeba suvokti, kad žmogaus gyvenimas – kaip visų gyvų būtybių – baigiasi. Ir dėl to atsiranda didžiulis siaubas.
– Ar jūsų baimė dėl egzistencijos pabaigos didesnė nei kitų?
– Nemanau. Mano mintys, emocijos žvelgiant į pašto ženklų kolekciją – tipiškos. 5–9 metų vaikas, per savo pažintinį ir emocinį vystymąsi tapęs sąmoningesnis, netikėtai suvokia, kad jo tėvai nėra visagaliai ir neklystantys, kokiais juos laikė iki tol.
Jis pradeda suvokti, kad jie turi trūkumų, yra pažeidžiami, o blogiausia tai, kad jie – mirtingi.
Šiuo požiūriu vaikas patiria didelį sukrėtimą: jo savivertė, kurios iki tol sėmėsi tik iš savo tėvų meilės, tampa jo psichologinio saugumo jausmo pagrindu.
Nuo tos akimirkos siekiama būti ne tik geru vaikinu ar gera mergina, bet ir geru amerikiečiu, vokiečiu ar krikščionimi, – nelygu, kokių vertybių aplinkoje vaikas išauga.
– Mirties baimės klodus mąstytojai naršo jau šimtmečius.
– Tikrai. Mirties baimė vaidina lemiamą vaidmenį Biblijoje ir Babilono epe apie mitinį Uruko karalių Gilgamešą. Juk žmogaus mirtingumo suvokimas – tai psichinis jo elgesio posūkis ir esmė.
Tikrai netrūksta filosofų, menininkų, teologų, kurie gilinasi į šį klausimą. Tik psichologai, vaizdžiai tariant, padarė lankstą aplink šią temą. Kai pradėjau į ją gilintis, sulaukiau pastabų: „Šitas tipas – svaičiotojas.“
Buvo priekaištaujama, jog gilinuosi į nemokslinę sritį, spekuliuoju žmonių jausmais.
– Kokiu būdu įtikinote savo kolegas, kad reikia tyrinėti šią sritį?
– Pasakiau, jog tai būtų mūsų indėlis į mokslą.
Tiesa, reikėjo atrasti metodą, kuriuo būtų galima patikrinti, ar tikrai mirties baimė daro įtaką žmogaus elgesiui.
Tam subūrėme dvi grupes. Vienos grupės žmonių paklausėme, ką galvoja apie mirtį ir kaip ją įsivaizduoja.
Kitos grupės nariai privalėjo įsivaizduoti ką nors nemalonaus, pavyzdžiui, vizitą pas odontologą dėl skaudamo danties ar kraupią automobilio avariją.
Po to stebėjome, ar abiejų grupių nariai elgėsi skirtingai.
– Ar metodas pasiteisino?
– Geriau, nei tikėjomės. Pirmoje studijoje mirties baimei nagrinėti Arizonos teisėjai privalėjo nustatyti piniginį užstatą moterims, kurios buvo sulaikytos dėl ten nelegalios prostitucijos.
Įprastinė suma siekė 50 JAV dolerių (45,39 euro).
Jeigu iki tol teisėjų sąmonėje pažadindavome mintis apie jų pačių mirtingumą, šie vidutiniškai reikalavo 455 JAV dolerių (413 eurų) užstato.
– Kodėl tiek daug?
– Rezultatas ir mus nustebino. Juk būtent teisėjai turėtų įstatymą taikyti teisingai.
Kai vėliau jiems atskleidėme savo eksperimento prasmę, teisėjai, žinoma, tvirtino, kad juokingi klausimai, kuriuos pateikėme, negalėjo turėti įtakos jų sprendimui.
Ir vis dėlto šimtai panašių eksperimentų patvirtino: priminimas apie mirtingumą žmones daro negailestingesnius, abejingesnius nusižengimams moralei ir priešiškesnius tiems, kurie yra kitokie nei mes.
– Knygoje „Mūsų širdžių grauža“, kurią parašėte dar su dviem autoriais, teigiate, jog diktatoriaus Adolfo Hitlerio sėkmę suvienyti tautą galima paaiškinti vokiečių mirties baime.
– Ši priežastis nebuvo vienintelė. Jei savo knygoje mirties baimę taip pabrėžiame, tai tik dėl to, kad jos reikšmę psichologai iki šiol kategoriškai neigė.
Kalbant apie A.Hitlerio sėkmę, pridursiu: Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, privalėjo atlyginti nuostolius, ją dar skaudžiai palietė pasaulio ekonomikos krizė.
Ir šią pasitikėjimą savimi praradusią, sutrikusią tautą A.Hitleris pažadėjo padaryti vėl didžią.
– Ekoniminiai sunkumai ir įžeisti tautiniai jausmai – šiek tiek kita nei mirties baimė.
– Mūsų tyrimas atskleidė: jeigu kultūrinės vertybės, su kuriomis susitapatiname, atsiduria pavojuje, ima stiprėti mūsų mirties baimės jausmas, net jei to nesuvokiame.
Pateiksime aiškesnį pavyzdį: iki 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių tuomečio JAV prezidento George’o W.Busho reitingai buvo tokie žemi, iki kokių nebuvo nusiritęs nė vienas iki jo buvęs prezidentas.
Kiek vėliau staiga jo populiarumas šoktelėjo į viršų. Kodėl?
G.W.Bushas sumaniai nukreipė žmonių baimę.
Teroristai – ne tik klastingi, bet ir gudrūs: ką jie pasirinko savo tikslais?
Pentagoną, bokštus dvynius Niujorke, veikiausiai net Baltuosius rūmus Vašingtone. Taigi Amerikos karo ir ekonominės galios simbolius ir jos politinę stiprybę.
Kadangi visa tai žmonės suvokė kaip išpuolį prieš jų kultūrinę tapatybę, teroristų atakos ne tik Niujorke, bet ir Mičigane, Alabamoje sukėlė mirties baimės jausmą.
– Tai gal ir dabartinis kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas naudojasi šiomis baimėmis?
– Taip. Jis sako: aš padarysiu Ameriką vėl didžia valstybe! Pastatysiu mūrinę sieną šalia Meksikos! Musulmonų neįleisiu!
Per eksperimentus įsitikinome: dalyviams priminus jų mirtingumą, didėja pritarimas D.Trumpui.
– Akivaizdu, visuomet manote, jog tamsiąsias kultūrinės žmogaus tapatybės puses sustiprina mirties baimė, kuri paverčia mus nacionalistais, padaro priešiškus svetimšaliams ir netolerantiškus. Kodėl? Juk prie kultūros priskiriamos ir teigiamos vertybės.
– Išties, mintys apie mirtingumą lemia mūsų elgesį – tiek gerąja, tiek blogąja prasmėmis.
Per eksperimentus, pavyzdžiui, atsiskleidė, jog save konservatyviais laikę žmonės, sužadinus jų mirties baimės jausmą, tapo dar nepakantesni kitaip manantiems.
Tuo metu liberalių pažiūrų asmenys tapo tolerantiškesni. Mirties baimė žmones apskritai daro dosnesnius ir labiau pasirengusius aukoti labdaros tikslais.
Nepaisant to, teigčiau, jog neigiami poveikiai nusveria: mirties baimė sukelia neapykantą žmonėms, kurie kitokie nei mes. Ji paverčia nemąstančiais vartotojais, kurie daugiau valgo, geria ir rūko, ir sukelia nepasitenkinimą savo kūnu – pirmiausia viskuo, kas seksualu.
– O ką bendro seksas turi su mirtimi?
– Seksas ir mirtis – dvyniai. Taip sakė garsus žydų kilmės Amerikos psichologas Ernestas Beckeris. Pirmą kartą perskaitęs šiuos žodžius pamaniau: „Dėl egzistencijos pabaigos jaučiu baimę. O dabar dar ir tu man nori sugadinti keletą malonių gyvenimo dalykų?“
Bet E.Beckeris buvo teisus: seksas turi kažką gyvuliško, nes primena, jog esame gyvuliai. O gyvuliai nugaišta.
Taigi seksas suteikia suvokimą, jog ir mes mirsime.
Be to, seksas skirtas ir žmonėms daugintis. O daugindamiesi įvykdome savo misiją žemėje ir perduodame estafetės lazdelę kitai kartai. Ir tai sukelia sąmonėje mūsų laikinumo jausmą.
– Ar per visą gyvenimą požiūris į mirtį keičiasi? Kas atsitiktų, jei gydytojas jums diagnozuotų mirtiną ligą? Ar tai padidintų mirties baimę?
– Geras klausimas, į kurį atsakymo nežinau.
Būtent tai stengiamės ištyrinėti ir to jau pradėjome klausinėti nepagydomai sergančių asmenų.
Mano žmona dirba slaugos ligoninėje, būna prie žmonių jų paskutinėmis gyvenimo valandomis.
Ji pasakojo, kad žmonės reaguoja visiškai skirtingai. Kai kurie elgiasi taip, kaip to tikimasi, – būna kupini baimės ir visiškai praradę viltį.
Kiti, priešingai, sako, jog gyvenimas niekada jiems nebuvęs svarbus. Ir diagnozė apie artėjančią mirtį tėra savotiškas skambutis, kuris paskatina mėgautis jiems dar likusiomis gyvenimo akimirkomis.
– Jei esame mirtingi, kodėl svarbu, ar gyvensime dar 30 metų, ar tiktai metus?
– Būtent tai labai įspūdingai aprašė švedų kriminalinių romanų autorius Henningas Mankellis.
Sužinojęs vėžio diagnozę jis dešimt dienų jautėsi kaip pragare.
Jis buvo šoko būsenos, jautėsi visiškai sugniuždytas.
Bet paskui suvokė, kad jam visiškai nesvarbu, kada jį pasiims mirtis. O ji leido jam vėl sugrįžti į gyvenimą.
– Ar tyrimai padeda asmeniškai susidoroti su mintimis apie mirtį?
– Manęs dažnai klausia: „Dešimtmečius galvoji apie mirtį, ar tai tave išvadavo iš mirties baimės?“
Bet mano atsakymas – veikiau ne. Kartais jaučiu, kad mano ir kolegų tyrimas tėra išskirtinis būdas paneigti mirtį.
Bet kartais topteli ir kita mintis: galbūt jau padariau keletą žingsnelių kelyje į susitaikymą su mirtimi.
– Ar po šio susitaikymo neatrodo, kad dar blogiau nei mirtingumas gal būtų nemirtingumas?
– Tiesa! Jei būtume nemirtingi, gyvenimas nebeturėtų reikšmės. Apskritai niekas nebebūtų svarbu.
Ir vis dėlto – jei dabar pasakytų, kad man liko gyventi X dienų, įnirtingai kovočiau dėl to, kad man dar būtų leista X plius viena diena.
– Ir kaip norėtumėte mirti atėjus šiai dienai?
– Norėčiau sėdėti namuose, geriausia – su pilna burna šokolado, ir paprasčiausiai užmigti.
