Iš tiesų, gydytojai būtų visiški žvėrys, jeigu tyčia žalotų ir neteisingai gydytų vokelio nedavusius pacientus. Medikų atsakomybe ir profesionalumu niekas neabejoja – jie iš tiesų padarys viską, kas jų galioje ir kas priklauso pagal jų pareigas, nepriklausomai nuo to, gavo vokelį ar ne.
Bet ar profesionalus pareigos atlikimas – viskas, ko pacientas nori iš gydytojo? „Žinoma“, – atsakys bet kuris, pats asmeniškai nesusidūręs su sunkia savo ar artimo žmogaus liga. Ir bus neteisus.
„Kokia pabaisa seselė, negi jai sunku buvo sugaišti porą papildomų minučių ir suprantamai paaiškinti persigandusiai jaunai mamai, iš kur kraujas ant jos vaiko patalo?“ – pilasi komentarai prie straipsnio apie incidentą, įvykusį savaitgalį Santariškių vaikų ligoninės gastroenterologijos skyriuje.
Iš tiesų slaugytoja ne pabaisa – ji tinkamai atliko savo darbą. Suvokdama, kad patalynė išsikruvino, netyčia iškritus kateteriui ir išsiliejus vaistams bei trupučiui kraujo, ir kad mažylei joks objektyvus pavojus negresia, slaugytoja tiesiog sutvarkė, kas nešvaru, ir nuskubėjo kitur, kur buvo reikalinga.
Išėjo, nieko nepaaiškindama kraują pamačiusiai siaubo apimtai jaunutei mamai, kuriai, 7 mėnesius praktiškai be pertraukų praleidus ligoninėje prie sunkiai sergančios neišnešiotos dukrytės, „važiuoja stogas“ (ir tai visai nenuostabu).
O gal ir paaiškindama, bet ne tokiais žodžiais, kuriuos pajėgtų suprasti naivi ir nepatyrusi, jokių mokslų nebaigusi dvidešimtmetė. Gal paaiškindama ne tokiu balsu, koks pasiektų išsekusios ir išsigandusios, nevilties apimtos mamos sąmonę.
Po tokių atvejų visi sutinka – su sunkia savo ar brangaus žmogaus liga susidūrusiam žmogui nėra tas pats, kaip su juo ligoninėje kalba, kiek ir ką paaiškina, galų gale, ar bent probėgšmiais nusišypso ir asmeniškai ko nors pasiteirauja.
Dėmesys ligos negydo, tačiau yra esmingai svarbus paciento (ar šalia mažojo paciento būnančios mamos) emocinei būklei. O net ir medikai neprieštarauja, kad psichologinė savijauta yra labai svarbus gydymo proceso veiksnys.
Dėl to pirkti medikų dėmesį vokeliais, net ir suvokiant, kad objektyviai ligos tai neišgydys, prasmės yra. Kad ir ką sakytų priešininkai. Kad ir kaip stipriai mojuotume kumščiais, kovodami su korupcija gydymo įstaigose.
Galima spėti, kad, jeigu nebeliktų poreikio pirkti dėmesį ir šypsenas, korupcijos liktų kur kas mažiau.
Medicinos personalą visuotinai priversti greta tiesioginių pareigų (kurių ir taip daugiau nei pakanka) dar ir atlikti guodėjų bei emociškai palaikančių kompanionų funkcijas – pernelyg žiauru, ypač atsižvelgiant į nedidelius atlyginimus.
Visuose skyriuose, kur guli sunkūs pacientai, ypač – vaikai, įdarbinti po keletą dieną ir naktį pamainomis dirbančių psichologų – galbūt pernelyg brangu, atsižvelgiant į biudžetą, kurio pakanka tik tam, kas „būtiniausia“.
Tačiau tokiais atvejais visuomet galima atsiremti į savanorius. Geranoriškus žmones, praėjusius tam tikrus apmokymus, visuomenines organizacijas, galinčias parengti projektus ir gauti finansavimą tokio pobūdžio specialistams paruošti ir pagalbai organizuoti.
Psichologinė pagalba ligoninėse – išties rimta ir perspektyvi niša, kurios milžinišką poreikį išduoda nuolat perkamos šypsenos.
