Sūnus nepaliko jokio atsisveikinimo raštelio, jokio paaiškinimo. Į penktą dešimtį įkopusi moteris ilgai galvoje suko gyvenimo filmą, vis klausdama, ką padarė ne taip.
Įveikti savigraužą bei susitaikyti su sūnaus netektimi jai padėjo artimųjų dėmesys, pokalbiai su psichologe, savipagalbos grupė žmonėms, kurių artimieji nusižudė.
Rugsėjo 10-ąją, pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, ji sutiko pasidalinti savo patirtimi, kad ir kiti, kurie neteko artimųjų, rastų būdą, kaip gyventi toliau.
- Kada jūsų sūnus nusižudė, kiek praėjo laiko po netekties? – portalas lrytas.lt paklausė Vaidos M. (pavardė redakcijai žinoma).
– Jau praėjo metai ir devyni mėnesiai, kai nusižudė mano sūnus. Tada jam buvo beveik 16 metų.
- Kaip apie tai sužinojote? Kaip reagavote į tai? Kas buvo sunkiausia?
– Skaudu prisiminti tą dieną ir išgyventą siaubą, dieną, kai grįžusi iš darbo radau savo sūnų negyvą.
Viltis, kad tai dar ne viskas, kad aš galiu padėti, nebuvo žlugusi. Suvokiau vieną, kad kuo greičiau reikia skambinti pagalbos telefonu.
Esu dėkinga žmogui, atsiliepusiam tą dieną numeriu 112 ir buvusiam kartu su manim bei davusiam nurodymus, ką daryti, kol atvažiuos greitoji pagalba.
Tik greitoji pagalba jau nebegalėjo padėti. Gyvybė jau buvo seniai užgesusi.
- Kaip į sūnaus savižudybę reagavo kiti artimieji, aplinkiniai? Kaip jus veikė jų reakcijos, jausmai, poelgiai?
– Mes su sūnumi gyvenome vieni, mano vyras ir sūnaus tėvas mirė prieš aštuonerius metus.
Sunkiausia yra suvokti, kad tai nutiko tau ir kad dabar apie tai turi pranešti artimiesiems ir draugams.
Mano šeima buvo šalia nuo pat pirmos minutės, kai apie tai sužinojo. Sunkią valandą šalia buvo ne tik šeima, bet ir mano draugas, mano draugai, sūnaus draugai, mano buvę ir esami bendradarbiai.
Užuojauta, apkabinimas ir buvimas šalia tokiu momentu yra nepaprastai svarbu. Jie svarbūs ne tik kelias dienas, bet visus metus. Nes tampi pažeidžiamas, silpnas, bijantis visko: triukšmo, kitų emocijų ir aplinkinių.
- Kas padėjo gedėti ir priimti skaudžią tikrovę? Kur ir kaip ieškojote pagalbos?
– Skaudžią tikrovę suvokiau nuo pirmos minutės. Susitaikyti su tuo ir išmokti gyventi iš naujo – sunkiausia, nes nuolat savęs klausi: kodėl tai įvyko, ko nemačiau, gal reikėjo elgtis kitaip. Tada ieškai palikto laiško, ženklų, analizuoji savo klaidas, nes nori rasti atsakymą, kurio nėra.
Aš gyvenau praeities analize. Nuolat galvojau apie tai, kas įvyko.
Kai po laidotuvių likau viena su savo skausmu ir skaudžia realybe, buvo labai sunku pačiai kreiptis pagalbos. Juk aš stipri, aš pati pakelsiu savo skausmą, o kas kitas supras mane? Tokiu metu reikia, kad draugai ar pažįstami padėtų.
Padėjo daug žmonių. Niekas neliko abejingas. Kaimynė padavė patyrusios psichologės telefoną ir pagrasino, kad patikrins, ar aš kreipiausi. Draugai surado artimiems.lt puslapį, kuriame radau informacijos apie paramos grupę. Tai buvo pirmieji žingsniai kapstantis iš duobės.
Bet pirmiausia pats žmogus turi norėti sau padėti. Aš norėjau. Mažiausiai gelbsti gailėjimas savęs ar užsidarymas su savo mintimis ir kalte. Aš ėjau pas psichologę.
Lankiau paramos nusižudžiusiųjų artimiems grupę. Šioje grupėje jaučiausi saugiai, nes sukauptos emocijos galėjau išlieti nesigėdydama, kad esu silpna ar palūžusi.
Prieš įvykstant nelaimei, nežinojau nieko apie savižudybes, nesidomėjau, nes galvojau, kad tai manęs nepalies, tai nutinka kitiems. Po įvykio puoliau ieškoti informacijos internete, kas tikrai negelbsti, o gali dar labiau įskaudinti. Todėl geriau skaityti profesionalią literatūrą.
Kad geriau suvokčiau savo situaciją, perskaičiau rekomenduotą K. O. Polukordienės „Netekčių psichologiją“.
- Kiek laiko jums reikėjo, kad susitaikytumėte su sūnaus savižudybe?
– Po laidotuvių praėjus savaitei persikėliau gyventi pas draugą. Tada galvojau, kad niekada negrįšiu į savo namus, nes buvo atsiradusi paniška baimė, kaskart išgyvendavau tą patį siaubą.
Susitaikymas su savo vaiko savižudybe man atėjo per maldą. Meldžiausi kasdien, užmigdavau kalbėdama maldas. Lankiau bažnyčią, kai tik turėdavau laiko.
Po pusės metų norėjau sugrįžti į namus ir tai padariau. Džiaugiuosi, kad nesiėmiau drastiškų sprendimų parduoti namų. Grįžau į juos rami, į namus su prisiminimais. Jie man yra brangūs.
- Kaip išgyvenote, įveikėte savęs kaltinimą?
– Tėvai dėl vaikų savižudybės visada kaltins save, nes jie yra patys artimiausi žmonės. Žinoma, kiekvienam po tokios nelaimės norisi surasti dar kitų kaltų, bet tai būna bergždžios pastangos.
Aš daug kaltinau save, bet išmokau su savo kalte gyventi. Nuolatinis savęs graužimas ar įvairių scenarijų, ką galėjau ar ko negalėjau padaryti, kūrimas prie nieko gero nepriveda.
Man padėjo psichologės patarimas, kad reikia kontroliuoti savo mintis ir išmokti jas nukreipti. Juk aš turėjau tik jį savo gyvenime ir norėjau tik paties geriausio savo vaikui.
Pradžioje tai būna sunku, nes suki savo gyvenimo filmą pirmyn ir atgal. Tos mintys išsekina, todėl jautiesi emociškai ir fiziškai labai pavargęs.
- Kaip sekasi gyventi toliau – dirbti, kurti, ilsėtis, būti su savimi, šeima, kitais žmonėmis?
– Kad ir kokia būna netektis, gyvenimas nesustoja. Patyrusieji netektį pasirenka patys, kaip jį gyventi toliau. Aš noriu gyventi. Nenoriu vaikščioti prislėgta ir demonstruoti savo skausmo, aš jį nešioju savyje.
Man skauda ir skaudės nuolat, bet aš mokausi gyventi su savo netektimi. Tokiu momentu sunku būna ir aplinkiniams, nes jie nežino, kaip gali padėti, kaip kalbėti, ypač pirmomis dienomis.
O reikia tik nuoširdaus apkabinimo, o gal paprasto klausimo: „Ar sapnuoji savo vaiką?“
Pradžioje darbe greičiau pavargdavau, bet dirbdama galėdavau pailsėti nuo savo minčių, nuo savo gyvenimo analizės.
Esu dėkinga savo vadovei, kuri nuolat paklausdavo apie mano savijautą ir ne tik vienu sakiniu, bet pasikviesdavo mane ir mes kalbėdavome nuoširdžiai ir ilgai.
Sunkiausia yra švęsti šventes kartu su šeima. Visi jaučiame tuštumą. Dabar, kai praėjo beveik dveji metai, jaučiuosi ramesnė savo viduje. Mokausi nesimokytų dalykų: piešiu, lipdau, nes veikia kaip terapija. Meldžiuosi, kai būna sunku.
Bendravimas su kitais žmonėmis priklauso nuo mūsų pačių. Aš savęs neizoliavau ir norėjau būti tarp draugų. Nors kartais jaučiuosi nejaukiai, noriu greičiau ištrūkti ar pabėgti nuo triukšmo.
- Koks dabar jūsų santykis su sūnumi? Ką prisimenate apie jį? Kaip minite jo šventes, kaip prisimenate jo mirties dieną?
– Savo sūnų prisimenu kasdien. Prisimenu mūsų gyvenimą, koks jis buvo protingas, jautrus ir guvus vaikas.
Prisimenu jį, kai matau einančius paauglius. Labai džiaugiuosi, kai jo buvę draugai pasisveikina, ar paklausia, kaip gyvenu.
Džiaugiuosi, kad jis turėjo tokių nuoširdžių draugų. Tie prisiminimai aplanko kasdien, kartais rytais, kartais naktį. Aš sapnuoju savo vaiką ir džiaugiuosi, kai tai būna, nes pamatau jį sapne. Būnu mintimis ar maldomis su juo dažnai, o švenčių ypatingai neminiu, uždegu žvakutę bažnyčioje. Metines paminėjau su visais artimaisiai ir draugais, kuriems esu be galo dėkinga už manęs palaikymą ir supratimą.
- Ko ši sunki patirtis jus išmokė, ką naujo atskleidė?
– Aš išmokau būti stipri, nors tos stiprybės nestokojau ir iki šiol. Išmokau gyventi po netekties, nors kažkada galvojau, kad jei kas nutiktų mano vaikui, aš neišgyvenčiau.
- Ką pirmiausia reikia daryti, kai artimasis nusižudo? Kas tuomet svarbiausia? Ko tuomet nedaryti?
– Reikia daryti, ką turi daryti. Pirmiausia palaidoti jį. Logiškai mąstyti. Svarbiausia nepulti į kraštutinumus ir nepulti ieškoti kaltų.
- Kaip elgtis patartumėte tiems, kurių aplinkoje žmogus gedi nusižudžiusio artimojo?
– Patarčiau dažniau apkabinti ir nebijoti nuoširdžiai paklausti, kaip jam sekasi.
Šiandien tai padarė viena mano draugė, man buvo gera žinoti, kad jai rūpi mano jausmai ir kad galiu apie tai atvirai kalbėti.
