„Labai noriu, kad man kuo greičiau pasikeistų veidas, kad galėčiau normaliai kur nors nueiti, kad į mane niekas nežiūrėtų. Norėčiau būti, kaip visi. Tada netektų patirti patyčių. Galėčiau ramiai gyventi.
Dabar aplinkiniai rodo į mane pirštais, žiūri, juokiasi, visaip pravardžiuoja“, – apie atskirtį ir baisias patyčias kalbėjo paauglė.
Dažnai ji atsisako eiti į viešus renginius, nedrįsta užkalbinti nepažįstamųjų ir susidraugauti, nes bijo ir vėl susidurti su pašaipomis.
„Nedrįstu prieiti prie vaikų, su jais pasisveikinti, nes bijau, kad jie pradės iš manęs tyčiotis“, – apgailestavo keturiolikmetė.
Moksleivių ar praeivių dėmesį prikausto Agnės veidas. Jis kitoks nei aplinkinių. Mergaitės veidą deformavo aršus gydymas, kuris prieš keletą metų išgelbėjo jos gyvybę nuo mirtinos ligos.
„Aplinkiniai nežino, kodėl man taip. Labai norėčiau, kad jie labiau domėtųsi, kokia esu, kas man nutiko, o ne kaip atrodau“, – kalbėjo moksleivė.
Kai kurie draugai ją užstoja – gina žodžiais ar agresyvia kūno poza. Būdami šalia žiūrinčius sudraudžia ir Agnės tėvai. Visgi neigiamų reakcijų daugiau nei apsaugos.
Mergaitė nekantriai laukia tos dienos, kai medikai galės sutvarkyti jos veidą.
„Tikrai laukiu to momento. Iki tol stengsiuosi stiprėti, nekreipti dėmesio į patyčias.
Gydytojai nerodė, kaip atrodysiu. Bet kol laukiau prie jų durų, varčiau knygą su žmonių nuotraukomis prieš ir po procedūrų. Matėsi, kad žmonės pasikeičia. Linksmiau pasidarė“, – sakė paauglė.
Dėl dukters patiriamų patyčių išgyvena ir jos tėvai. „Paauglystėje svarbiausia draugai ir jų pripažinimas. Agnė kas antrą dieną grįžusi iš mokyklos pasakoja, ką jai teko patirti.
Ir mes patys eidami gatve matome, kaip žmonės praeidami spokso, rodo pirštais. Kartais nebeturime jėgų atsilaikyti“, – prisipažino Agnės tėvai.
Ką daryti Agnei ir jos tėvams? Atsako vaikų ir paauglių psichologė Nomeda Gutauskienė:
Niekam ne paslaptis, kad pagal patyčių mokykloje skaičių esame beveik pirmieji Europoje. Gaila, niekas netyrė, kelinti būtume pagal vienas kito žeminimą visuomenėje, bendruomenėje, darbo vietose, bet manau, kad būtume nepralenkiami Europos Sąjungos lyderiai.
Užtenka įsijungti internetą, televizorių ar atsiversti kokį „madingą“ laikraštį ir sužinosi esąs runkelis, ropė ar tiesiog nepatrauklus storulis, inkščiantis dėl neadekvataus atlyginimo, besimėgaujantis beskoniais rūbais „iš antrų rankų“, neatitinkantis vienų ar kitų visuomenės standartų.
Ir dažniausiai tai praneš ne koks nežinomas padavėjas ar šaltkalvis, o garsus politikas, save pasauline žvaigžde laikantis žurnalistas ar atlikėjas.
Patyčių kultūra klesti, tolerancija, gerokai padidėjusi po nepriklausomybės atkūrimo, pastaraisiais metais vėl smunka vis žemiau ir žemiau.
Mokyklose bent jau vykdomos programos, siekiančios saugios aplinkos vaikams, užtikrinančios jų psichologinę gerovę, šviečiami ir lavinami tiek vaikai, tiek mokytojai.
Visuomenėje ši tema – tabu, net ir prieš Seimo rinkimus. Čia daug ir ilgai galėtume svarstyti, kas ir kodėl nutiko, bet skubėkime padėti Agnei.
Paauglystė – tikras išbandymas tiek patiems vaikams, tiek šalia jų esantiems svarbiems suaugusiems. Keičiasi kūnas, nervų sistemos ypatumai, asmenybės bruožai, vertybės, o savęs vertinimas, pradėjęs formuotis ankstyvojoje vaikystėje, tampa labai trapus, ir vis labiau priklausomas nuo bendraamžių nuomonės.
Nors tėvų meilė ir palaikymas išlieka labai svarbūs, nebe jie lemia paauglio psichologinį komfortą, o kitų vaikų nuomonė.
Žmonijos istorijoje visad buvo labai svarbi žmogaus išvaizda, tarsi pranešanti priešingos lyties atstovo pasąmonei, kad su šiuo žmogumi galima susilaukti sveikų palikuonių. Žinoma, paauglystėje niekas negalvoja apie šeimą, vaikus, bet pasąmoninės idėjos labai reikšmingos elgesiui ir santykiams su kitais.
Vos ne kiekvienas paauglys turi kompleksų dėl savo išvaizdos: kieno alkūnės per smailos, kieno antakiai nesimetriški, o jei dar ir vaikai tai pastebi bei garsiai pakomentuoja, problema tampa rimta dėl smulkmenos. O būti kitokiam, kaip nutiko Agnei, išvis labai sunku.
Agnei ir taip teko be galo rimti išbandymai, gyvybei pavojinga liga, sunkus jos gydymas. Net psichologiškai stabiliam suaugusiajam būtų sunku įveikti su visu tuo susijusį potrauminį stresą. Sunku tikėtis, kad visi aplinkiniai gilinsis ir mėgins suprasti.
Gerai, kad atsiranda ginančių Agnę, palaikančių ją. Nežinau, kas padaryta toje mokykloje, kur mergaitė mokosi, bet socialinis pedagogas ir mokyklos psichologas tikrai pajėgtų sutramdyti pašaipūnus.
Gatvėje – sunkiau. Vienintelė išeitis – pro tokius netolerantiškus žmones praeiti kaip pro akmenis, išmokti nematyti jų žvilgsnių ir negirdėti komentarų. Jei gynėjai jaučiasi ramūs, gali sustoti prie tų asmenų ir kuo ramiau paaiškinti, kas čia vyksta, bet jei patys jaudinasi – geriau pasitraukti.
Dvasios stiprybės teks ieškoti kitur: geriausia – tarp panašią patirtį turėjusių žmonių. Be abejo, jų galima rasti internete, o lankantis gydymo įstaigose galima sutikti likimo sesių ar brolių. Idealiausiai tiktų psichologinės paramos grupė, kurią lankytų panašią patirtį turintys paaugliai.
Išnaudokime ir tai, kad mokomės užsienio kalbų, ieškokime aktyvaus bendravimo su užsienyje gyvenančiais kūno defektų turinčiais jaunuoliais.
Labai gerai, kad yra artimas ryšys su tėvais, bet apie skaudžias patirtis geriau kalbėtis ne su jais, o su profesionaliu psichologu. Juk tėvams irgi skaudu, todėl mergaitės skausmas, pasidalijus su jais, nelabai turi šansų sumažėti.
Nuo sunkių minčių pailsėti, psichologinio streso pasekmių atsikratyti labai padeda meno, muzikos terapija, lankymasis kūrybinėse dirbtuvėse, knygos, filmai.
Jei nedrąsu nueiti į užsiėmimą pirmą kartą, tegu ledus pralaužia kas nors iš artimųjų ar mokyklos: nueina ir pristato mergaitės problemą dar iki jai ten atsiduriant. Ir tegu Agnė žino, kad tai padaryta – jausis ramesnė.
Panašu, kad analogiška pagalba (psichologinės grupės lankymas ar kūryba) labai praverstų ir Agnės tėvams. Juk jiems teko išgyventi vieną sunkiausių dalykų, nutinkančių tėvams – realią grėsmę netekti vaiko, blaškymąsi tarp vilties ir baimių, desperatiškas medicininės pagalbos ir psichologinės paramos paieškas...
Visa tai tikrai suteiks jėgų išgyventi sunkų etapą. Neveltui sakoma, kad kas mūsų nepribaigia, padaro stipresnius ir atsparesnius. Tuo labiau, kai yra viltis, kad problema laikina, ir ją galima išgydyti. O juk būna ir kitaip...
Ir Agnei galėjo baigtis liūdniau, te neužmiršta to tėvai, kai jiems pritrūksta jėgų atsilaikyti prieš negatyvų praeivių dėmesį. Na, o Agnė tikrai yra teisingame kelyje, jei pati sako, kad iki koreguojančių operacijų stengsis stiprėti. Laikykis, Agne.
