– Patarkite, kokius namų darbus reikėtų padaryti, kad adaptacija svetimoje šalyje būtų lengvesnė?
– Pirmiausia, reikėtų atsakyti į 3 svarbiausius klausimus:
Kodėl norite išvykti gyventi svetur? Kas netenkina gimtinėje? Kokie pagrindiniai kelionės tikslai? Žmonės dažnai svarbius savo gyvenimo sprendimus priima nesusimąstydami, kodėl iš tiesų tai daro. Dažnas kartoja ar kopijuoja kitų, autoritetingų asmenybių, gyvenimo scenarijus, įgyvendina kitų svajones. Šiuo atveju labai pagelbėtų trečias asmuo, kuris padėtų tinkamai sudėlioti prioritetus bei atsakytų į svarbiausią klausimą: ar tikrai aš to noriu?
Kitas labai svarbus momentas, kurį galiu patvirtinti ir iš savo asmeninės patirties, reikia nepamiršti, kad ir kur beišvažiuotumei, visur išsiveži save – su visais vidiniais demonais iš praeities, su visomis savo reakcijomis į dabartį ir aplinką, su visu tuo bagažu, kuris sukauptas per gyvenimą. Naujoje aplinkoje tai gali įgauti dar dramatiškesnius atspalvius. – Sakykite, o kiek mūsų gyvenimui įtakos turi aplinka?
– Labai daug. Kartais, kad būtų vaizdžiau, žmogų sulyginu su agurkų marinavimu: į kokį marintą įdėsi, toks jis ir bus. Tas pats agurkas gali būti saldus, rūgštus, kartus – viskas priklauso nuo marinato. Tyrimais įrodyta, jog 50 procentų mūsų harmoningo gyvenimo lemia aplinka – šeima, kultūra, struktūros, netgi klimatas. Tyrimais įrodyta, kad žmonių nuotaikos labai priklauso nuo klimato ir netgi oro sąlygų. 40 procentų mūsų vidinės laimės ir pasitenkinimo priklauso nuo sąmoningumo bei požiūrio ir tik 10 procentų nuo informacijos, kitaip tariant pasiekimų. Taip, kad gerokai pervertinami diplomai, moksliniai laipsniai ir visi kiti sertifikatai. Nesakau, kad jie nereikalingi, bet, kaip sakoma, ne juose laimė.
– Kokio specialaus pasiruošimo reikia norint sėkmingai adaptuotis svetimoje šalyje?
– Visų pirma, reiktų susipažinti su šalies, kurioje planuojate gyventi, kultūra. Pasidomėti tradicijomis ir nors kiek pramokti kalbą, nes be kalbos tikrai bus labai sunku. Prieš išvykstant patarčiau, išsiaiškinti savo tikslus: ko tikitės, ką norėtumėte daryti kitaip nei iki šiol savo gyvenime. Tik tada, kai žinosite savo tikslus, žinosite ir kaip tiksliai veikti, dirbti ir gyventi svetimoje šalyje. Pasikartosiu, nuo savęs ir savo vidinių emocinių problemų tikrai niekur nepabėgsite.
– Kiek maždaug trunka adaptacinis laikotarpis?
– Viskas priklauso nuo asmenybės – vieniems ilgiau, kitiems trumpiau. Dauguma išvyksta su mažesnėmis ar didesnėmis problemomis, kurios išvykus dažniausiai tik dar labiau paaštrėja. Žinoma, kartais nauja aplinka gali išeiti į gerą: dalis problemų užsimiršta, ir tarsi savaime išsisprendžia. Tam tikrus „toksiškus“ santykius su artimaisiais tikrai padeda išgydyti atstumas, tai gana įprasta praktika, bet čia irgi reikalingas sąmoningumas, ir dažnai be specialisto pagalbos sunku išvengti tokių jausmų kaip kaltė, savigrauža dėl nutrūkusių santykių. Nors tie santykiai ir buvo kenksmingi. Žmonės skirtingi, todėl vieniems gali prireikti metų, kitiems – dviejų ar trijų, kol pripras prie šalies, naujos aplinkos ar naujų įpročių. Kiek stebėjau savo klientų lietuvių, gyvenančių kitose šalyse, dažniausiai prireikia vidutiniškai 3 – 4 metų, kad svetimoje šalyje pasijustų kaip namie.
– Kokių klaidų patartumėte vengti?
– Kiekvienam savas startas ir savos pergalės. Kita vertus, jei nebandysi – neklysi, bet ir netobulėsi. Klaidos mus moko, rodo, kad žmogus stengiasi, bando judėti į priekį ir turi drąsos išeiti iš komforto zonos.
Manau, labai svarbu įsisąmoninti, jog svetimoje šalyje, svetimoje kultūroje, negali gyventi taip, kaip gyvenai Lietuvoje. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, savitą kultūrą, papročius, dažnai net ir įstatymus. Tai aiškiai parodė Norvegijos įvykiai su vaikais. Kiekvienoje šalyje reikia žaisti, pagal tos šalies taisykles. Ir tai svarbiausia. Taip pat labai svarbu būti atviram ir draugiškam. Žmonės nėra blogi, svarbu pajausti, kuo gali pasitikėti, o kuo ne. O jei kažkas nepatinka, visada yra galimybė rinktis kitą šalį arba grįžti į Lietuvą. Žinoma, tikrai nesiūlau tuoj pat viską mesti ir bėgti vos tik susidūrus su sunkumais. O jų tikrai bus, kaip ir Lietuvoje buvo – darbe, šeimoje. Ne tik gimtinėje, bet ir svetimoje šalyje ne visada viskas paprastai ir lengvai klostosi. Sunkumai ir iššūkiai skatina mumyse augimą, išradingumo ir kitų svarbių asmenybės savybių ugdymą. Todėl išgyventi sunkumus, rasti išeitis, išspręsti iškilusius uždavinius – tai ir yra kelias į harmoniją ir tikrą džiaugsmą.
– Kokių jausmų audras gimtųjų namų ilgesys gali sukelti jautresnių sielų žmonėms?
– Pyktį, džiaugsmą, baimę, liūdesį – tai tie baziniai mūsų jausmai, kurių ir neturėtume slopinti, kuriuos būtina išjausti ir išgyventi, jeigu tik jie kyla. Išvykimas gali pažadinti absoliučiai visus jausmus, kokie tik gali būti. Ir visus juos būtina išjausti! Tik… labai svarbu neužstrigti, nes tuomet be specialisto pagalbos nepavyks išsikapstyti.
– O kokie ženklai rodo, kad reikia specialisto pagalbos?
– Jei tik pajuntate didžiulį nerimą, kuris savaime nebepraeina, jeigu blogėja somatinė sveikata, jeigu jaučiate kad su iškylančiais kasdieniniais rūpesčiais pačiam sunku tvarkytis, vadinasi, reikia pagalbos iš šalies. Taip pat pagalbos reikia tuomet, kai prarandate gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, kai nebejaučiate nieko – nei blogo nei gero, nei liūdesio nei pykčio ir aplink nematote nieko gražaus. Tuomet tikrai nieko nelaukite – ieškokite, žmogaus, kuris jus pažadintų ir įkvėptų gyvybės energijos, nes tokia būklė labai pavojinga.
Tačiau… pripažinti, kad pats negali susitvarkyti – be galo sunku. Pirmas didžiulis žingsnis ir yra suprasti ir pripažinti, jog reikia pagalbos. Žinoma, ir aplinkiniai gali pabaksnoti, patarti ar paraginti, bet kol pats žmogus nenorės, niekas nepasikeis.
– Svetimoje šalyje dažniausiai žmogus tarsi „paskęsta minioje“, nes visi jo socialiniai ryšiai pasilieka gimtinėje. Kokios įtakos tai turi žmogaus asmenybei?
– Aš šitą klausimą girdžiu truputį kitaip: Lietuvoje mes esame kažkuo – užimame svarbią padėtį, mus daugelis pažįsta, o išvykę tampame – niekuo. Man atrodo, kad mes lygiai taip pat ir Lietuvoje, ir kitur esame niekuo. Jei atvirai, niekam, išskyrus mus pačius, nerūpi nei mūsų laipsniai nei titulai. Tai tik iliuzija, kad esame kažkam svarbūs. Gera žinia ta, kad naujoje šalyje gali viską pradėti nuo nulio. Ir kai tai suvoki, pamatai, kad vėl viską gali pradėti nuo pradžių. Tik daryk.
– Išvykę žmonės pasineria į darbus, vis mažiau laiko randa gimtinėje likusiems artimiesiems. Sakykite, ką daryti, kad santykiuose neatsivertų praraja?
– Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Šiandieninės technologijos be jokių išlaidų leidžia bendrauti tiek, kiek nori. Pažįstu nemažai žmonių, kurie išvykę pradėjo daugiau bendrauti su artimaisiais nei bendravo gyvendami šalia. Kartais išvykus išaiškėja daug naujų dalykų, pamatai, ko iš tiesų reikia, ar trūksta.
– Kodėl dauguma išvykusiųjų bijo grįžti, nors jiems ir nesiseka svetimoje šalyje?
– Pripažinti, kad nepasisekė – labai sunku. Dauguma išvažiuoja užsidirbti, kad grįžę galėtų oriai gyventi Lietuvoje. Daugelis vyrų namuose palieka laukiančias žmonas, vaikus. Tai labai sudėtinga situacija. Kai mano vyriausia dukra mokėsi Škotijoje, dažnai grįždavo į Lietuvą, lėktuvo atmosfera, kurią ji kiekvieną kartą matydavo ir jausdavo, ją šokiravo. „Tie žmonės negyvena Lietuvoje, tačiau negyvena ir D. Britanijoje. Jie tarsi pakibę kažkur ore, tarsi jų gyvenimas vyktų lėktuve“, – įspūdžiais dalijosi dukra. Kitaip tariant, tai žmonės praradę ryšį su realybe, kupini lūkesčių ir vilties, kada nors pradėti gyventi. O gyventi reikia šiandien, dabar!
– Ką turėtų žinoti artimieji? Ir kaip jie galėtų padėti šeimos nariams?
– Jei jau žmogus pasirinko tokį kelią, tai reikia gerbti jo apsisprendimą. Dauguma išvykusiųjų užsidirbti arba gyventi kitoje šalyje iš artimųjų sulaukia įvairių kaltinimų bei būgštavimų. Nors jiems reikia tik palaikymo. Labai svarbu, kad artimieji palaikytų, linkėtų sėkmės ir nuramintų, jog visada, kas be nutiktų, jiems namų durys bus atviros. Artimųjų, ypač tėvų, palaikymas labai svarbus.
– Jei amerikiečiai jau neįsivaizduoja harmoningo gyvenimo be psichoterapeuto, tai lietuviai, ko gero, dar tik mokosi pripažinti, kad jiems reikia specialisto pagalbos. Įdomu, kaip jūs apibūdintumėte savo klientus?
– Mano klientai yra labai labai plataus spektro žmonės: nuo jaunų, neseniai studijas baigusių iki senjorų. Taip, dauguma lietuviai, jau daug metų gyvenantys užsienio šalyse. Geografija tokia plati, kad apima visus žemynus. Taip pat ir Lietuvos gyventojai, kuriems patogu su manimi kontaktuoti neišeinant iš namų. Dažniausiai tai sėkmingi, susikūrę finansinį gerbūvį, socialiai atsakingi žmonės, turintys tvirtą materialų pagrindą, tačiau nejaučiantys pilnatvės. Kai kurie turi bendravimo problemų su šeimos nariais, tačiau nori bei sąmoningai siekia harmoningų santykių. Dažnai pagalbos reikia tiems, kas išgyvena praradimo skausmą bei patiria sunkumų priimant atsakingus gyvenimo sprendimus. Šiaip ar taip mums visiems, kartais reikia atstovo su realybe, arba, kitaip sakant, žmogaus, kuris iš šalies padėtų pažvelgti į esamą situaciją ar problemas.
