Ištekėjau jauna, tikėdamasi pakeisti savo vyrą alkoholiką. Nebuvome ta pora-tvora, iš kurių šaiposi internautai: žmona keturis kartus didesnė už savo „perkūdusį“ vyrą. Esu vidutinio ūgio ir svorio, skirtingai nei vyras, kuris siekė beveik 2 metrus – pasiekti jo viršugalvį galėdavau tik užsilipus ant taburetės.
Istorija labai paprasta: turėjome du mažamečius vaikus, vyras gėrė. Ne išgerdavo su draugais, bet gerdavo kaip arklys, negrįždamas namo po 7-8 dienas. Trys dienos pertraukos – ir vėl dingsta kaip į vandenį.
Kantrybės taurė pilnėjo: pilnėjo nuo nemigos naktų, kai laukdavau prie lango, nuo buities rūpesčių, kurie buvo užkritę tik ant mano pečių, nuo rūpinimosi viena vaikais, ir nuo pastovaus išsisukimo nuo klausimo „o kur tavo vyras?“
Tiesa, reikia paminėti, kad nesu iš asocialios šeimos. Ir netgi tuometinė šeima (dabar jau subyrėjusi) nebuvo asociali: ir aš, ir vaikų tėvas turėjome darbus, aš dar tuo metu mokiausi universitete, vaikai tvarkingi ir prižiūrėti. Vaikai net nesuprato, kur dingsta tėtis. Tik mano nervukai nebelaikė.
Neatsimenu pirmo karto. Tik prisimenu, kad grįžusį naktinėjantį vyrą prilupdavau: daužydavau kumščiais, trankydavau delnu, pasišokdavau taip, kad užvoždavau „per kepurę“. Netgi esu apkandžiojusi.
Rėkti nerėkdavau, kad neprižadinčiau vaikų ir jų neišgąsdinčiau. Tik tyliai pliekdavau. Pliekdavau tiek, kad skaudėdavo viską – fiziškai ir emociškai. Kiekvienąkart sutikdama jį išgėrusį, pajusdavau adrenalino pliūpsnį, ir net nesivaržydama puldavau jį kaip akis išdegus.
Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad jis nė piršto nepajudindavo – stovėdavo arba sėdėdavo nuleidęs galvą.
Rašau šitą istoriją ne todėl, kad didžiuojuosi, jog prikuldavau didesnį už save žmogų. Rašydama bandau pati išsiaiškinti, kodėl? Kodėl pakėliau ranką prieš kitą žmogų?
Galėčiau kaltinti mamą. Nes ji supykusi kartais pakeldavo ranką prieš tėtį: kartais suduodavo ranka, kartais įsikibdavo jam į atlapus, kartais užvoždavo su rankšluosčiu, kuris pasitaikydavo po ranka. Buvo ir yra per daug emocionali.
Tačiau kaltinti kitus žmones, tebūnie tai tavo tėvai, yra žema ir neatsakinga. Galėčiau kaltinti savo buvusį vyrą, savo vaikų tėvą. Kad laiku negrįždavo namo, kad neparnešdavo pinigų, kad neprižiūrėdavo vaikų, kad užkrovė visą buitį man ant pečių.
Bet už savo gyvenimo vingius esame atsakingi tik mes – niekas manęs nevertė tekėti už alkoholiko, kas, kad buvau nėščia. Taip, sutinku, kad gyvenimas tuo metu man nebuvo lengvas. Kol vieną dieną supratau, kad kitų žmonių nepakeisiu, o galiu keistis tik pati.
Ar mušimas išsprendė mano problemas? Ne. Tik palikdavo ant mano kūno daug mėlynių: trankydama vyrą, susitrenkdavau rankas, kartais negalėdavau net lankstyti pirštų, pasitempdavau kaklą nuo apėmusio ir akis užtemdžiusio įtūžio.
Ar mušdama jaučiau malonumą? Jokio. Tik pyktį. Pyktį, kuris užvaldydavo mane visą nuo kojų pirštų galiukų iki galvūgalio. Tokį pyktį, kad norėdavosi staugti ir dar daugiau lupti, daužyti ir daužytis.
Ar mušimas išsprendė mano emocinę būklę? Anaiptol! Aš jausdavausi tokia bejėgė... Silpna ir emociškai išsekusi. Tokia išsekusi, kad negalėdavau verkti. Smurtas iš manęs atėmė savigarbą ir tą dalelę energijos, kurią dar turėjau. Kitą dieną jausdavausi visiškai išsekusi, nieko nenorėdavau ir panirdavau į apatiją.
Todėl vieną dieną pasakiau griežtą „ne“, kol dar nenuėjau per toli. Kol smurtavimas netapo mano kasdienybe. Kol mušimas nepasidarė įpročiu. Kol smurtas netapo problemų sprendimo būdas.
Kaip nustojau muštis? Pagalvojau apie save. Negailėjau savęs, bet pagalvojau apie save. Uždaviau tuos klausimus, kuriuos išvardinau aukščiau. Pradėjau domėtis psichologinėmis temomis, skaičiau straipsnius – tebūnie ne profesionalios literatūros, tačiau psichologų komentarai taip pat gali „atverti akis“. Nemažai knygų parašyta ir populiaria kalba.
Pradėjau sportuoti: jei randi gerą trenerį, susikoncentruoji į savo kūną ir jo poreikius. O juk sveikame kūne – sveika siela. Pati tuo įsitikinau. Sugebėjau ištarti smurtui ne.
P.S. kodėl savo išpažintį pradėjau sakiniu „taip, aš smurtautoja“? Nes visi mes turime kažkokių priklausomybių, kurios tūno mumyse ir esant tam tikromis aplinkybėmis išryškėja. Aš nenoriu, kad manoji sugrįžtų.
***
Esate patyrę smurtą artimoje aplinkoje, o gal ir šiuo metu jį kenčiate? Gal tai vyksta šalia jūsų, bet nežinote, kaip reaguoti? Netylėkite. Parašykite apie tai, kas vyksta, į „Nebijok kalbėti“ skydelį apačioje. Anonimiškumą garantuojame.
