Ištekėjau jauna, tikėdamasi
pakeisti savo vyrą alkoholiką. Nebuvome ta pora-tvora, iš kurių
šaiposi internautai: žmona keturis kartus didesnė už savo
„perkūdusį“ vyrą. Esu vidutinio ūgio ir svorio, skirtingai nei
vyras, kuris siekė beveik 2 metrus – pasiekti jo viršugalvį
galėdavau tik užsilipus ant taburetės.
Istorija labai paprasta:
turėjome du mažamečius vaikus, vyras gėrė. Ne išgerdavo su
draugais, bet gerdavo kaip arklys, negrįždamas namo po 7-8 dienas.
Trys dienos pertraukos – ir vėl dingsta kaip į vandenį.
Kantrybės
taurė pilnėjo: pilnėjo nuo nemigos naktų, kai laukdavau prie
lango, nuo buities rūpesčių, kurie buvo užkritę tik ant mano
pečių, nuo rūpinimosi viena vaikais, ir nuo pastovaus išsisukimo
nuo klausimo „o kur tavo vyras?“
Tiesa, reikia paminėti, kad nesu
iš asocialios šeimos. Ir netgi tuometinė šeima (dabar jau
subyrėjusi) nebuvo asociali: ir aš, ir vaikų tėvas turėjome
darbus, aš dar tuo metu mokiausi universitete, vaikai tvarkingi ir
prižiūrėti. Vaikai net nesuprato, kur dingsta tėtis. Tik mano
nervukai nebelaikė.
Neatsimenu pirmo karto. Tik prisimenu, kad
grįžusį naktinėjantį vyrą prilupdavau: daužydavau kumščiais,
trankydavau delnu, pasišokdavau taip, kad užvoždavau „per
kepurę“. Netgi esu apkandžiojusi.
Rėkti nerėkdavau, kad
neprižadinčiau vaikų ir jų neišgąsdinčiau. Tik tyliai
pliekdavau. Pliekdavau tiek, kad skaudėdavo viską – fiziškai ir
emociškai. Kiekvienąkart sutikdama jį išgėrusį, pajusdavau
adrenalino pliūpsnį, ir net nesivaržydama puldavau jį kaip akis
išdegus.
Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad jis nė piršto
nepajudindavo – stovėdavo arba sėdėdavo nuleidęs galvą.
Rašau
šitą istoriją ne todėl, kad didžiuojuosi, jog prikuldavau
didesnį už save žmogų. Rašydama bandau pati išsiaiškinti,
kodėl? Kodėl pakėliau ranką prieš kitą žmogų?
Galėčiau
kaltinti mamą. Nes ji supykusi kartais pakeldavo ranką prieš
tėtį: kartais suduodavo ranka, kartais įsikibdavo jam į atlapus,
kartais užvoždavo su rankšluosčiu, kuris pasitaikydavo po ranka.
Buvo ir yra per daug emocionali.
Tačiau kaltinti kitus žmones,
tebūnie tai tavo tėvai, yra žema ir neatsakinga. Galėčiau
kaltinti savo buvusį vyrą, savo vaikų tėvą. Kad laiku
negrįždavo namo, kad neparnešdavo pinigų, kad neprižiūrėdavo
vaikų, kad užkrovė visą buitį man ant pečių.
Bet už savo
gyvenimo vingius esame atsakingi tik mes – niekas manęs nevertė
tekėti už alkoholiko, kas, kad buvau nėščia. Taip, sutinku, kad
gyvenimas tuo metu man nebuvo lengvas. Kol vieną dieną supratau, kad
kitų žmonių nepakeisiu, o galiu keistis tik pati.
Ar mušimas
išsprendė mano problemas? Ne. Tik palikdavo ant mano kūno daug
mėlynių: trankydama vyrą, susitrenkdavau rankas, kartais
negalėdavau net lankstyti pirštų, pasitempdavau kaklą nuo apėmusio
ir akis užtemdžiusio įtūžio.
Ar mušdama jaučiau malonumą?
Jokio. Tik pyktį. Pyktį, kuris užvaldydavo mane visą nuo kojų
pirštų galiukų iki galvūgalio. Tokį pyktį, kad norėdavosi
staugti ir dar daugiau lupti, daužyti ir daužytis.
Ar mušimas
išsprendė mano emocinę būklę? Anaiptol! Aš jausdavausi tokia
bejėgė... Silpna ir emociškai išsekusi. Tokia išsekusi, kad
negalėdavau verkti. Smurtas iš manęs atėmė savigarbą ir tą
dalelę energijos, kurią dar turėjau. Kitą dieną jausdavausi
visiškai išsekusi, nieko nenorėdavau ir panirdavau į apatiją.
Todėl vieną dieną pasakiau griežtą „ne“, kol dar nenuėjau
per toli. Kol smurtavimas netapo mano kasdienybe. Kol mušimas
nepasidarė įpročiu. Kol smurtas netapo problemų sprendimo būdas.
Kaip nustojau muštis? Pagalvojau apie save. Negailėjau savęs, bet
pagalvojau apie save. Uždaviau tuos klausimus, kuriuos išvardinau
aukščiau. Pradėjau domėtis psichologinėmis temomis, skaičiau
straipsnius – tebūnie ne profesionalios literatūros, tačiau
psichologų komentarai taip pat gali „atverti akis“. Nemažai
knygų parašyta ir populiaria kalba.
Pradėjau sportuoti: jei randi
gerą trenerį, susikoncentruoji į savo kūną ir jo poreikius. O juk
sveikame kūne – sveika siela. Pati tuo įsitikinau. Sugebėjau
ištarti smurtui ne.
P.S. kodėl savo išpažintį pradėjau sakiniu
„taip, aš smurtautoja“? Nes visi mes turime kažkokių
priklausomybių, kurios tūno mumyse ir esant tam tikromis
aplinkybėmis išryškėja. Aš nenoriu, kad manoji sugrįžtų.
***
Esate patyrę smurtą artimoje aplinkoje, o gal ir šiuo metu jį kenčiate? Gal tai vyksta šalia jūsų, bet nežinote, kaip reaguoti? Netylėkite. Parašykite apie tai, kas vyksta, į „Nebijok kalbėti“ skydelį apačioje. Anonimiškumą garantuojame.