Atvirlaiškiai arba atvirukai jau tampa retenybe. Daugiausia vis dar atvirlaiškių / atvirukų sulaukia įmonių, įstaigų vadovai. Kaip psichologai vertina tokius sveikinimus? Ar yra svarbu sveikinimo forma? Juk slapčia viliamės, kad sveikinimas bus skirtas asmeniškai tik tam žmogui, o ne kad dar daugybė adresatų gaus tuos pačius sveikinimus.
Komentuoja Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentas Antanas Kairys:
Sveikinimai šv. Kalėdų, Naujųjų metų, gimtadienio ar bet kuria kita proga yra tapę būtina mūsų gyvenimo dalimi, ritualu, kurio dauguma laikomės. Ir sveikinimo formų yra įvairiausių, tiek „tradicinių“, tiek elektroninių. Bet, tiesa sakant, tai toks pats bendravimo būdas, kaip pasisveikinimas ar pašnekesys. Todėl vyksta ir tie patys bendravimo procesai: ką mes norime pasakyti ir ką kitas suprato. Ir šie du dalykai nebūtinai sutampa.
Kai sprendžiame, daugiau ar mažiau sąmoningai, ką norime pasakyti, ne tik kuriame žinutės turinį („Tegu šv. Kalėdos būna baltos..“), bet ir renkamės formą, kuria perduosime savo žodžius. Šis pasirinkimas ne toks jau paprastas.
Pirmiausia, yra tam tikri nuo laiko ir komunikacinių technologijų priklausantys standartiniai variantai – kažkada laiškas buvo geriausias būdas, vėliau su gimtadieniu buvo sveikinama ir telegramomis, o dabar dažnai sulaukiame SMS žinutės ar pranešimo Facebook’o sienoje. Standartinė sveikinimo su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais forma buvo atvirukas, tačiau šiuo metu labai daug kas sveikina el. laiškais ar kitomis elektroninėmis komunikavimo priemonėmis.
Antra, mums labai svarbu, kiek siuntėjas įdeda pastangų mus sveikindamas. Juk dažniausiai labiau džiaugiamės kreivu šleivu vaiko padarytu atviruku, kurį jis lipdė gerą pusdienį, nei objektyviai dešimt kartų gražesniu, bet nupirktu. Tad gavėjas atsižvelgia, kiek siuntėjas įdėjo pastangų, siųsdamas kalėdinį sveikinimą: ar tai tiražuojama žinutė Facebook’e, ar asmeninis laiškas, kad ir elektroninis.
Trečia, svarbus ir vadinamasis psichologinis atstumas, kurį palaikyti leidžia vienas ar kitas komunikavimo būdas. Čia tenka pateikti ne patį maloniausią pavyzdį: galime pagalvoti, kaip lengviau nutraukti meilės romaną – SMS žinute ar paskambinus? Ir suprantame, kad žinutė daug paprasčiau – atsakymo galime ir neskaityti, bet kartu tai visai nepriimtinas būdas („jis bailys, tik SMS išdrįso tai pasakyti“). Taigi sveikinimo būdo pasirinkimas siejasi su tuo, kiek arti „prisileisti“ norime kitą, o sveikinamas žmogus taip pat supranta, kad mes pasirenkame ne tą būdą, kokį turėtume rinktis toje situacijoje, tarsi vengdami pasakyti, kad tas žmogus mums artimas.
Ir ketvirta – sveikinimas siejasi su tuo, kokiu žmogumi save mes norime pateikti. Sveikinimas gali būti proga parodyti, kokie mes neprieinami (jei nesveikiname nieko), kokie mes užimti ir svarbūs (trumpa žinutė iš darbinio pašto), kokie kūrybingi (mūsų daryta nuotrauka) ar unikalūs (jei rašome ant rankomis gaminto ryžių popieriaus žąsies plunksna).
– Kaip technologijos ir gyvenimo tempas keičia žmonių įpročius, dėmesį aplinkai, žmonėms? Ar tai veikia, o gal visai nesvarbi sveikinimo forma – tai irgi mūsų greitėjančio gyvenimo tempo padarinys. Ar technologijos ateityje visai gali išstumti popierinius sveikinimus?
– Grįžtant prie technologijų klausimo – jos natūraliai keičiasi. Šiuo metu niekas nebesiunčia telegramų. Beveik niekas nebesiunčia faksų. Popierinius laiškus beveik pakeitė elektroniniai laiškai. Bet ritualizuoti bendravimo būdai – kvietimai į vestuves, kalėdiniai sveikinimai ir t. t. – taip lengvai pokyčiams nepasiduoda. Nemažą dalį sveikinimo atvirukų išstūmė elektroniniai sveikinimai, kita vertus, naudodami elektronines priemones mes sveikiname daugiau žmonių. Tačiau manau, kad ir ateityje bus žmonių, kurie pirmenybę teiks popieriniams atvirukams, pirmiausia dėl to, kad tai išsiskiria, unikaliau, taip galima akivaizdžiau pademonstruoti savo pastangas.
– Į ką svarbu atkreipti dėmesį siunčiant sveikinimą ir pasirenkant jo formą?
– Nesu etiketo specialistas, tad protokolo taisyklių pateikti negaliu. Tačiau galiu rekomenduoti viena – gerai pagalvoti, ką mums reiškia sveikinamas žmogus ir ką mes reiškiame jam. Vienas kraštutinumas būtų artimiausią žmogų pasveikinti copy-paste žinute ant Facebook’o sienos, o kitas – žmogų, su kuriuo bendraujame tik formaliai, pasveikinti savo rankomis gamintu rožiniu atviruku su gana intymiu ir asmenišku tekstu. Be to, žinoma, reikia atsargumo, kai susiduriame su kitų kultūrų žmonėmis – jie tuos pačius bendravimo būdus gali interpretuoti skirtingai.
