Vienintelis genijus, ir tas turėjo psichikos sutrikimą, todėl apie tai geriau nekalbėti – toks požiūris į M.K.Čiurlionio asmenybę ir kūrybą vis dar siejamas su sovietiniais laikais, kai šeimos nariai, kurių artimieji sirgo psichikos liga, gėdydavosi apie tai kalbėti.
Tačiau psichikos liga gali užklupti kiekvieną žmogų, o požiūris į psichikos ligonius per pastaruosius kelis dešimtmečius, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, pasikeitė labai nedaug.
„Apie M.K.Čiurlionį daug rašė užsieniečiai, o mes, lietuviai, rašyti apie tai vis dar vengiame“, – pasakojo D.Survilaitė.
Iki tol mūsų šalies specialistai, studijavę M.K.Čiurlionio kūrybą ir gyvenimą, nurodydavo tik tai, kad jis turėjo emocinių ir psichologinių problemų, bet nedrįsdavo užsiminti apie galimą psichikos sutrikimą. Jis mirė nuo plaučių uždegimo, bet aplinkybės, dėl kurių taip atsitiko, galėjo būti susijusios su psichikos liga.
2008 metais mokslo leidinyje „Neurologijos seminarai“ paskelbusi straipsnį „Kokia liga galėjo sirgti M.K.Čiurlionis?“ gydytoja D.Survilaitė sulaukė užsienio psichiatrų, kurie rado internete jos straipsnio tezes anglų kalba, dėmesio.
Daug metų besidomintis menininkų psichikos sutrikimais ir parašęs kelis straipsnius apie žymius lenkus, šios šalies psichiatras Boguslawas Habratas prieš keletą metų ieškojo naujos informacijos apie M.K.Čiurlionį.
Jis leido bukletą M.K.Čiurlionio jubiliejaus proga, rengė konferenciją, todėl susirado gydytoją D.Survilaitę ir net prašė išversti savo straipsnį, vėliau dėl to jis kreipėsi pagalbos į Lenkijos ambasadą Vilniuje.
Neseniai lietuvę susirado vokiečių psichiatras Dietrichas Ebertas iš Chemnitzo. Jis teiravosi, kodėl vilnietė gydytoja iškėlė hipotezę, kad M.K.Čiurlionis sirgo psichikos liga – šizoafektiniu sutrikimu.
Šį rudenį Kaune viešėjęs vokiečių medikas apsilankė M.K.Čiurliono muziejuje ir pamatė originalius darbus. D.Ebertas ilgą laiką dirbo JAV neurofiziologu, studijavo smegenų veiklą, vėliau tapo psichiatru ir domisi kūrybos (daugiausiai muzikos) bei smegenų veiklos sąsajomis.
Kitą pavasarį jis ketina organizuoti konferenciją Vokietijoje, todėl gydytoja D.Survilaitė sulaukė pasiūlymo skaityti joje pranešimą apie M.K.Čiurlionio psichopatologiją. Šizoafektinis sutrikimas, kuris galėjo kamuoti šį menininka, yra rimta liga.
Net tais laikais, kai nebuvo efektyvių vaistų, žmogus galėjo atsidurti ligoninėje tiktai tada, kai kėlė pavojų sau ir kitiems.
– Kodėl psichiatrai neduoda menininkams ramybės? – paklausiau D.Survilaitės.
– Meno ir psichiatrijos santykis daugiau kaip 100 metų domina tiek menininkus, menotyrininkus, filosofus, tiek psichiatrus, psichoanalitikus, psichologus. Medikai kūrėjų psichopatologija pradėjo domėtis XIX amžiuje, iš pradžių Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje.
1910 metais išleistas austrų psichiatro Sigmundo Freudo veikalas apie Leonardo da Vinci (1452–1519), kuriame psichoanalitiškai nagrinėjama jo biografija.
Remdamasis skurdžiais žymiojo italų menininko biografijos duomenimis (jo vaikystės fantazija apie vanagą ir Katerinos, kuri galbūt buvo Leonardo motina, o gal auklė, laidojimo išlaidų sąrašu) S.Freudas įrodinėjo, kad didysis menininkas buvo homoseksualus.
Šis veikalas davė pradžią naujam žanrui – patografijai. Tai patologijos nustatymas remiantis asmenybės biografija, laiškais, kūryba.
Iš tikrųjų meno vertė nesikeičia nuo to, sirgo autorius psichikos liga ar ne. Nagrinėjant meno kūrinius psichopatologiniu požiūriu būtina nepamiršti – genijus gali būti psichikos ligonis, bet ne kiekvienas ligonis gali būti genijus.
Kai kurie lenkų, prancūzų mokslininkai savo darbuose mini M.K.Čiurlionio asmenybės patologiją, nagrinėja, kokį psichikos sutikimą jis galėjo būti patyręs. Nors tikslių įrodymų neturime – nėra M.K.Čiurlionio ligos istorijos, trūksta daug darbų, laiškų.
Ar verta apie tai rašyti? O kodėl ne? Ar dėl to, kad jis sirgo, sumenkės jo kūrybos vertė? Reikia mažinti psichikos ligos stigmą – psichikos liga nepadaro netalentingo žmogaus genijumi, bet ir nesumenkina tikro genijaus vertės dėl to, kad jis ja sirgo.
Juk kiekvienas psichiatras gali turėti savo nuomonę, pavyzdžiui, rusų psichiatras A.Tiganovas neseniai išleistoje knygoje „Kūryba ir psichikos sveikata“ taip pat nagrinėjo M.K.Čiulionio kūrybą ir psichopatologiją.
Nenurodydamas konkrečios diagnozės jis teigė, kad lietuvis kentėjo nuo „endogeninio proceso“, pasireiškusio ir depresija, ir psichozės reiškiniais.
Daug genialių žmonių arba sirgo psichikos ligomis, arba turėjo patologiškų (psichopatinių) asmenybės bruožų. Tarp genijų kur kas daugiau psichikos ligonių ir sutrikusių asmenybių nei bendroje populiacijoje.
Klaidinga manyti, kad sveikas žmogus socialiniu požiūriu vertingesnis nei neįgalus.
Kita vertus, mūsų pacientai, sergantys šizofrenija, dažnai mėgsta sakyti: „Ko jūs norite iš mūsų? M.K.Čiurlionis taip pat sirgo šizofrenija.“ Bet aš tada paaiškinu, kad šizofrenija ir genialumas nėra tas pats dalykas.
Kas neturi talento, yra negabus, psichikos liga jam nieko nepridės. Jei prigimtyje yra tam tikrų užuomazgų, emocinės audros gali padėti prasiveržti talentui.
Būna ir taip, kad psichikos liga sunaikina talentą ir sunkiai susirgęs žmogus pamažu praranda kūrybinius sugebėjimus. Kartais gydymas padeda atgauti kūrybiškumą, o kartais vaistai jį net slopina.
Lietuvoje iki šiol nė vienas psichiatras neišdrįso parašyti apie kurio nors kūrėjo, net ir seniai mirusio, psichikos sutrikimus.
Mūsų šalyje beveik nėra patografijos darbų, gal mokslininkams tai kelia nepatogumų, o gal ir mūsų visuomenė tam dar nėra pakankamai pribrendusi.
– Nors neliko M.K.Čiurlionio ligos istorijos, o duomenys apie jo psichikos negalavimus labai skurdūs, ką jums pavyko surasti?
– Italų dailėtyrininkė Gabriella di Milia 1995 metais žurnale „Krantai“, išleistame 120-ųjų M.K.Čiurlionio gimimo metinių proga, rašė: „Kaip tvirtina vienas jo draugas iš Lenkijos, Čiurlionis domėjosi eksperimentine psichologija ir pats praktikavo parapsichologinius sugebėjimus – hipnozę per nuotolį ir gydymą rankomis.“
Italė taip pat remiasi Jadvygos Čiurlionytės atsiminimais ir rašo, kad „jeigu šeimoje kam nors suskausdavo dantį ar galvą, tai Konstantinas rankų prisilietimu nuimdavo skausmą.
Be to, būdamas Druskininkuose, jis ne kartą įrodė, kad gali perduoti mintis per atstumą.“ (Sesers atsiminimuose šiems M.K.Čiurlionio ypatingiems sugebėjimams skirtas visas skyrius „Hipnotizavimas“.)
Apie M.K.Čiurlionio ligą G.di Milia rašo: „... 1909 m. pabaigoje jis prarado dvasinę pusiausvyrą. Žmona Sofija pasakojo, kad jis paskubomis, kur pakliūva, net ant namuose esančių rakandų, braižydavęs skritulius ir elipses. Skurdas, psichologinė įtampa, nemigos naktys, nepripažinimas sukėlė sunkią depresiją. Teko išvežti Čiurlionį į psichiatrijos ligoninę.“
Vertingiausi patografiniu požiūriu yra M.K.Čiurlionio laiškai žmonai Sofijai Kymantaitei, 1973 metais išleisti atskira knyga. Laiškai apima paskutinius 4 menininko gyvenimo metus – 1907–1911.
Laiškai labai atviri, sentimentalūs, intymūs, daug rašoma apie sapnus, svajones, fantazijas.
Skaičiau juos keletą kartų ir buvo nejauku, kad knaisiojuosi po svetimą dvasinį pasaulį, o dar baisiau – ieškau juose ligos pradžios.
Yra šio dailininko sukurtų paveikslų, kuriuose dvasinė sumaištis gali būti siejama su liguistumu. Iš tikrųjų nesistengiau tyrinėti M.K.Čiurlionio paveikslų psichopatologiniu požiūriu, nors kai kurie jų ir kelia tam tikrų minčių.
1903 metais sukurtas paveikslas „Kompozicija“ nėra eksponuojamas, panašių pavyzdžių turiu savo pacientų kūrybos archyve.
Vokiečių muzikologė Dorotea Eberlein manė, kad M.K.Čiurlioniui, kaip ir švedų rašytojui Augustui Strindbergui (1849–1912), tapyba buvo psichinės iškrovos būdas, o jų egzistencinės krizės buvo lydimos psichozinių fazių.
M.K.Čiurlionio „Jūros sonatos“ trečiąją, „Finale“, dalį su lūžtančia banga ji laiko sutrikusios dailininko psichikos požymiu, pirmuoju jo „pragaru“.
Nesu menotyrininkė ar muzikologė, esu tik meno vartotoja, bet lūžtanti jūros banga su M.K.Č. inicialais man pirmiausia sukelia mintis apie žmogaus būties laikinumą, o gal genijaus savotišką testamentą, bet tikrai ne apie jo psichozės pradžią.
– Ką laiškuose rašė pats M.K.Čiurlionis? Ar tai vertinga informacija?
– Apie kai kurias būsenas jis yra užsiminęs savo laiškuose. 1908 m. birželio 9 d. M.K.Čiurlionis rašė: „Nuo ketvirtadienio tapau po 8–10 valandų kasdien... Tapau sonatą... Kad tu žinotum, kaip tatai malonu taip užsispyrus, pasiutusiai, taip užmiršus viską ir be nuovokos, be atsikvėpimo tapyti... paskendau savo keistenybėse...“
1908 m. birželio 21 d. jis rašė: „O aš tapau. Keliuosi 7-ą ir anksčiau ir negaliu atsitraukti, taip man baisiai norisi tapyti. Dirbu daugiau kaip po 10 valandų. Bet argi tai darbas? Nežinau, kur dingsta laikas, viskas kažkur dingsta, o aš sau keliauju tolimais horizontais savo išsvajoto pasaulio, kuris gal ir dyvinas kiek yra, bet gera man jame.“
Galima daryti prielaidą, kad laiško autorius buvo pakilios būsenos, linkęs panirti į savo fantazijas, panašias į sapnus, o tokios būsenos žinomos psichiatrams.
Tokie simptomai rodo labai ūmią būseną, beprasidedančią psichozę. Tuo metu Čiurlioniui buvo 33-eji.
Likus trejiems metams iki mirties, 1908 m. spalio 15 d., būdamas Sankt Peterburge jis rašė savo žmonai: „Zose, aš bijau. Manyje yra kažkas brutalu, įtartina, kas mane daro nelaimingą ir tolina nuo Tavęs... Tik žiūrėk man, neprisimink visų tų bjaurių dalykų, kurių baisiai droviuosi ir nuoširdžiai gailiuosi... tikiu, kad mes esame sutverti vienas kitam, bet Kastukas yra nedorėlis, ir čia šuo pakastas.“
Šiose laiško eilutėse atsispindi baimė ir savęs nuvertinimas, kaltinimas.
„Užėjo man šiomis dienomis kažkoks sunkus liūdesys, neapibrėžtas – tarsi kažkoks nujautimas – kažkoks apmirimas, kurio niekaip negalėjau įveikti. Šiandie, gavęs Tavo laišką, atgijau, ir vėl šviesu, ir vėl esu žmogus.
Tik dar silpnas esu, kaip po sunkios ligos. Ar tai tiesa, kad perdėtas jautrumas ir nedrąsa pranašauja neišvengiamą staigią mirtį?... galvojant net rodos man kartais – kalbuosi su Dievu ir angelais...
Kiekvienas niekas man daro stiprų įspūdį. Mačiau katiną, kuris bėgo tiesiai į mane tartum aklas ir kniaukė bosu, o jo galva buvo aplieta kažkokiais baltais dažais. Tai buvo taip baisu...“ (1908 m. gruodžio 5 d.).
– Ar pavyko rasti duomenų, kokią ligos diagnozę M.K.Čiurlioniui galėjo nustatyti to meto žymus rusų psichiatras V.Bechterevas?
– Knygoje „Laiškai Sofijai“ teigiama, kad „Čiurlionienė su vyru ėjo pas garsųjį neuropatologą, psichiatrą ir psichologą V.Bechterevą, kuris patarė vežti ligonį namo, į Druskininkus“.
Nepatvirtintais duomenims, M.K.Čiurlionis buvo gydomas Karo klinikoje Sankt Peterburge. Mano kolega lenkų psichiatras Tadeuszas Nasierowskis iš Varšuvos medicinos akademijos keletą kartų yra buvęs Sankt Peterburge, ten rinko medžiagą savo knygoms (jis parašė lenkų baleto šokėjo Waclawo Nižynskio, Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio psichopatologijas), bet nerado lietuvio menininko ligos istorijos.
Prieš keletą metų su kolega T.Nasierowskiu Varšuvos archyvuose ir psichiatrijos ligoninėse veltui bandėme surasti M.K.Čiurlionio ligos istoriją. Mums nepavyko.
Remiantis šiuolaikiniu psichiatrijos požiūriu, M.K.Čiurlionis sirgo šizoafektiniu sutrikimu, pasireiškiančiu nuotaikų kaita – nuo pakilios, kai aktyvumas padidėjęs, kuriami grandioziniai planai, nemiegama, iki depresinės, kai asmuo save nuvertina, yra kankinamas baimės.
Jam buvo būdingas asmenybės savojo „aš“ jausmo netektis (depersonalizacija), nerealus tikrovės suvokimas (derealizacija), simboliškas (kai įvairiems reiškiniams, daiktams suteikiamas ypatingas, tik tam asmeniui suvokiamas simbolis) ir autististiškas (paniręs į save, atitrūkęs nuo realybės) mąstymas.
Jį kamuodavo psichozė, pasireiškianti haliucinacijomis, taip pat užklupdavo sunki apatija, neveiklumas, kai jis dienų dienas nieko neveikdavo.
1911 metais M.K.Čiurlionis neaiškiomis aplinkybėmis mirė privačioje klinikoje netoli Varšuvos.
Jo sesers Jadvygos Čiurlionytės atsiminimuose rašoma: „Stasys Čiurlionis mini brolio sveikatos pablogėjimą tą žiemą (o gal ankstyvą pavasarį?), kai jis, niekieno nepastebimas, išėjo vaikščioti ir peršalo... Tai buvo smarkus plaučių uždegimas.“
Tenka apgailestauti, kad M.K.Čiurlionis gyveno tais laikais, kai nebuvo vaistų psichikos ligoms gydyti.
Gal šiais laikais jo psichikos liga būtų buvusi išgydyta. O gal mes būtume praradę kūrėją?
