Tačiau nėra faktų, kad jam būtų buvusi nustatyta kokia nors psichikos liga.
„Čia tokia jautri tema, kad negalima trepsėti purvinais batais. Blogai, kai kas nors pasigriebia tokius gandus“, – įspėjo O.Daugelis.
Mintis, kad menininką galėjo kamuoti psichikos liga, O.Daugeliui atrodo toks pat pramanas, kaip ir kai kurių gidų pasakojimai. Jam pasidaro nejauku, kai aiškinama, kad žmona Sofija pradėjo mokyti Konstantiną lietuvių kalbos.
Sofija mokė jį taisyklingos lietuvių kalbos – jis mokėjo tik šnekamąją kalbą.
M.K.Čiurlionis buvo parodytas to meto garsiam rusų psichiatrui V.Bechterevui, bet šis nepripažino menininko išprotėjusiu. Gydytojas tik patarė dėl išsekimo vežti M.K.Čiurlionį į Druskininkus.
Nugabentas gydytis į netoli Varšuvos esančią ligoninę dailininkas lėtai sveiko. Kai pasitaisė, gydytojai jam leido piešti.
1911 metų ankstyvą pavasarį M.K.Čiurlionis išėjo pasivaikščioti. Britų režisieriaus filme buvo parodyta, kad dailininką smarkiai sulijo, gal taip ir buvo, nes jis tikrai mirė nuo plaučių uždegimo.
Tačiau Čiurlionių šeimoje buvo kitokių įtarimų, dėl jų Sofija net rodė gydytojams ką tik gimusią dukterį Danutę, kurios susilaukė su Konstantinu. Bet visi įtarimai buvo paneigti.
Muziejaus direktorius O.Daugelis tikino, kad būtina išleisti rimtą akademinį leidinį lenkų ir lietuvių kalbomis, kur būtų sudėti originalai, nes kai kurie M.K.Čiurlionio tekstai išliko tik išversti į lietuvių kalbą – lenkiški yra dingę.
O.Daugelis priekaištavo, kad kai kurie psichiatrai savo darbus apie patologiją stengdavosi iliustruoti jo darbais, nors M.K.Čiurlionis buvo tik pervargęs.
Tyrinėjęs menininko biografiją muziejaus vadovas prisipažino, kad pats yra patyręs, ką reiškia tamsa.
„Kartą rudenį ir man teko patirti sunkią depresiją. Nieko keista, jei nepailsi naktimis, atsikeli – ir vėl tamsu. Pasidaro sunku, aš tik tiek esu patyręs“, – prisipažino O.Daugelis.
Jis įsitikinęs, kad jei M.K.Čiurlioniui per galvą būtų trenkusi psichikos liga, tai būtų atsitikę 1909-ųjų vėlyvą rudenį, gyvenant Sankt Peterburge.
Tai – miestas, žudantis jautrius žmones. M.K.Čiurlionis gyveno ne rūmuose, o tamsiame kambarėlyje – tarsi gilioje šachtoje, kur labai trūko šviesos.
Diskutavęs su švedų menotyrininkais, lyginusiais lietuvio kūrybą ir švedų menininko, kuris kūrė ligoninėje, darbus, O.Daugelis padarė išvadą, kad M.K.Čiurlionis neplūduriavo pritemdytos sąmonės būsenoje – jam liga trukdė dirbti.
„Tai rodo jo prigimties tvirtumą, nes kiti to meto dailininkai piešdavo keistus paveikslus paveikti narkotikų. Jam to nereikėjo. Jis sugebėdavo taip susikaupti, kad neliesdavo iki pietų motinos padėtų pusryčių, jis skrajojo savo horizontais“, – teigė O.Daugelis.
Parengė Danutė Jonušienė
