Priežasčių gali būti ne viena. Pasak poras konsultuojančių psichologų Vilijos Girgždės ir Viktoro Keturakio, pasitaiko, kad nepalikti smurtautojo moterį spaudžia netgi aplinkiniai. „Blogiausia, kai šeimoje esant tokiai situacijai pora susitaiko, nes spaudžia aplinkiniai: „Kaip tu viena pragyvensi?“ arba „Atimsi iš vaikų tėvą“, – kalbėjo V.Girgždė.
Išnaudojamas asmuo ilgai tiki, kad smurtautojas pasikeis. Ypač, kai, atsipeikėjęs po smurto protrūkio, smurtautojas atgailauja, prašo atleidimo ir prisiekia, kad daugiau taip nebesielgs. Pasak psichologų, tokie pažadai – tik tušti žodžiai. Naivu tikėtis, kad žmogus pasikeis.
„Smurtautojas yra santykių centras – dažniausiai jis (nors gali būti ir ji) jaučiasi nusipelnęs, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Tam jis naudoja visas priespaudos priemones – nuo psichologinio spaudimo, „smegenų plovimo“ iki fizinio smurto, kad priverstų kitą žmogų tenkinti jo poreikius. Smurtas – tik ledkalnio viršūnė, tai vienas būdų priversti kitus paklusti.
Kad smurtautojas pasikeistų, jis turi ryžtis ilgam asmenybės keitimo procesui. Kad to imtųsi, žmogus turi jausti didelį diskomfortą. Tačiau diskomfortą jaučia ne jis, o aplinka. Galbūt paskui kada nors gyvenime koks nors įvykis privers smurtautoją pasikeisti. Bet taip nutinka labai retai.
Viename airių projekte, iš kurio mes mokomės, 20 metų buvo vykdomi tyrimai, dirbama su smurtaujančiais žmonėmis – ir jie beveik nesikeičia. Tai aiškus įrodymas, kad kaskart grįžimas į senas vėžes tokiai porai baigiasi tik dar didesne smurto grėsme. Po viešo skandalo smurtautojas suvokia: „Šį kartą mane pamatė, todėl kitą kartą elkis taip, kad nepamatytų.“ – dėstė psichologas V.Keturakis.
Išeitis – su smurtautojais neprasidėti?
Išties, psichologai teigia, jog potencialų smurtautoją galima atpažinti, dar prieš jam pakeliant kumštį. Tiesiog reikia išmokti atpažinti tam tikrus ženklus.
„Įsimylėjimo laikotarpiu sunku įvertinti kitą žmogų, bet svarbu pajusti, kaip mane veikia kitas. Ar į mano norus atsižvelgiama, ar aš tik paklūstu kito žmogaus valiai? Iki smurto – ilgas kelias. Moteris jau per pirmus pasimatymus gali pajusti, kad ji atsakinga už visus nesusipratimus, emocinę temperatūrą. Pavyzdžiui, už tai, kad tarp dviejų žmonių atsirado įtampa, kad jie nesusišneka arba kad vyras nusivylė, kilo pavydo jausmas. Iš pradžių jaučiasi atsakinga, o paskui tampa kalta“, – sakė V.Girgždė.
„Kitas signalas – kai jau per pirmus susitikimus pajunti prievartą, jauti, kad tave verčia ką nors daryti, kad kitas žmogus ryškiai dominuoja. Tuo metu gali atrodyti – nieko tokio, aš jį pakeisiu. Bet tai – rimtas signalas“, – pabrėžė V.Keturakis.
Moterys, aklai pasiduodamos stereotipui, kad tikras vyras yra stiprus, kad normalu, jog jis priima sprendimus už moterį, rizikuoja tapti smurto prieš jas ir jų vaikus aukomis.
Nesugeba mylėti nesmurtaujančių vyrų
Pasak psichologo Olego Lapino, priežastys, kodėl moterys prisiriša prie smurtaujančių vyrų ir yra pasirengusios viską jiems atleisti, gali glūdėti labai giliai. Tai – tam tikra priklausomybės forma.
„Jeigu tai laikytume viena iš meilės apraiškų – tai būtų vadinama prieraišiąja meile, kada mums reikia žmogaus, nepaisant to, kad ten yra ne tik džiaugsmo, vilties, bet ir pykčio, ir kankinimosi, ir skausmo. Negalima sakyti, kad ten – vien tiktai blogis. Jeigu yra prisirišimas, mes to žmogaus laukiam, ilgimės, blogai be jo jaučiamės. O su juo irgi blogai jaučiamės. Tai – emocinės priklausomybės bruožas“, – aiškino psichologas.
Prisirišdama prie smurtaujančio vyro moteris pasąmoningai atkartoja ankstyvus santykius, kuriuos turėjo vaikystėje su savo mama. Pasak O.Lapino, ji ieško tos santykių dalies, kurios labiausiai trūko santykiuose su mama.
„Jeigu žmogus turėjo pakankamai gerą prisirišimą prie mamos ir po to pakankamai gerai nuo jos atsiskyrė, tai tikėtina, kad jis nesukurs santykių su didele priklausomybe, bus brandesnis. Bet jeigu žmogus turėjo nepatenkinamus santykius su mama, dažniausiai jam būna sunku nuo jos atsirišti.
Kai ryšys blogas, jis neužsibaigia. Tai paradoksas. Atrodytų, kad, jeigu ryšys blogas, užbaigsi jį kuo greičiau. Bet čia kaip su filmu – jeigu jis geras, jūs jį pabaigiate žiūrėti iki galo, o jeigu blogas – galite išjungti per vidurį, bet lieka nepasitenkinimas, norisi kitą filmą pažiūrėti. Taip ir su ryšiu: geras ryšys užsibaigia, blogas – ne“, – dėstė O.Lapinas.
Meilę supranta kaip kančią ir rūpestį
Labai tikėtina, kad mergaitė augo be tėvo, kuris, pasak psichologo, savotiškai išgelbsti vaiką nuo perdėto prisirišimo prie mamos.
„Jeigu tėčio nėra, viskas yra pagrįsta santykiais su mama. Mama, būdama gyvas žmogus, negali suteikti vaikui visko. Ji gali būti depresiška, priklausoma nuo alkoholio, nuo vaistų. Šiais laikais tokių mamų labai daug. Tada vaikas negauna iš mamos skaidraus žvilgsnio, didelės meilės, ir prisiriša prie jos nesveiku būdu.
Pavyzdžiui, pradeda pačia mama rūpintis, atlikti jos gyvenime mamos, tėčio ar vyro vaidmenį. Tampa mamos princese ar princu. Mergaitės dažnai tampa ir mamos nuotaikų konteineriu, kur mama sumeta ir savo depresijas, ir nerimus, ir prietarus. Jei tėčio nėra – atitraukti vieną nuo kito nėra kam.
Toks žmogus viduje lieka blogame ryšyje su savo mama. Dėl to, kad ryšys blogas, jis negali jo užbaigti. Tokie vaikai negali pasisotinti – nori ir nori tą ryšį tęsti“, – pasakojo psichologas.
Tokios moterys negali prisirišti prie gero, nesmurtaujančio partnerio, nes pasirinkimas meilėje nevyksta protu. Žmonės neskaičiuoja teigiamų ir neigiamų partnerio savybių, o sako: „širdis linksta“, „mane patraukė“.
Tokių moterų širdis labiau linksta prie smurtautojų, alkoholikų. Po to jos guodžiasi, kad vis „pataiko“ įsimylėti blogus vyrus.
Pasak O.Lapino, taip yra todėl, kad su tokiu žmogumi moteris gali atkartoti jai mielą ir priimtiną gelbėtojos vaidmenį: „Alkoholikus reikia gelbėti, už juos reikia mokėti mokesčius, pranešinėti į darbą, kas jiems yra. Juos kartais reikia ir nurengti, ir paguldyti, ir medikus su lašeline iškviesti. Tai reiškia – atlikti vaidmenį, prie kurio mergaitė pratinosi vaikystėje.
Ji gelbėjo mamą nuo depresijos, gelbėjo mamą nuo tėčio, tėtį gelbėjo nuo mamos. Jos širdis nemoka kitaip. Ji supranta, kad meilė – tai rūpestis, kai tau ne tas pats, kai gaila žmogaus. Jeigu ji supranta, kad meilė – tai gailestis ir rūpestis, tai aišku, kad ji pasirinks ne sveiką ir savarankišką žmogų, o infantilų, kuris leis jai savimi rūpintis. Ir jeigu ji blogai rūpinsis, dar ir papriekaištaus. Sakys: „Aš dėl to ir geriu, kad tu mane per mažai myli, turėtum mane labiau mylėti“. Tai – jai suprantama kalba, nes taip buvo kalbama jos šeimoje. Ir jos širdis visiškai gerai jausis.“
