Statistika tokia – Lietuvoje vyrų nusižudo šešis kartus daugiau nei moterų. Iš tūkstančio mūsų šalyje nusižudžiusių žmonių – maždaug 850 vyrų.
Dažniausiai savo noru iš gyvenimo pasitraukia mažesniuose miestuose ar kaimuose gyvenantys 50 metų ir vyresni vieniši vyrai – nesukūrę šeimos arba išsiskyrę.
Liūdesį, nerimą, gėdą, kaltę, pyktį ir kitus slogius jausmus jaučia abiejų lyčių žmonės. Tačiau iš vyrų tikimasi, kad jie bus stiprūs, su savo jausmais susitvarkys savarankiškai, neieškos pagalbos.
Juk ant jų pečių gula didelė atsakomybė išlaikyti šeimą, tad būti silpnam nėra kada.
Apie tai, kodėl mūsų šalyje vyrų savižudybių gerokai daugiau nei moterų, kalbėjomės su psichologu ir mokymų vedėju Antanu Grižu.
– Kokia vyrų ir moterų savižudybių statistika pasaulyje?
– Iš tikrųjų ši tendencija pastebima daugumoje pasaulio šalių: daugiausia nusižudo vidutinio amžiaus vyrų.
Lietuva išsiskiria dar ir tuo, kad čia vienas aukščiausių jaunų žmonių savižudybių rodiklių.
Tarp savo noru iš gyvenimo pasitraukusių jaunų žmonių lyčių skirtumas dar ryškesnis – vyrų nusižudo net 9 kartus daugiau nei moterų.
– Kodėl dažniau nusižudo vyrai?
– Būtų galima ieškoti biologinių lyčių skirtumų, ir jų, matyt, yra. Bet įvairūs tyrimai parodė, kad kultūrinės normos ir socialiniai veiksniai daro didžiulę įtaką savižudybių skaičiui. Vilniaus universitete su kolegomis esame atlikę tyrimą – bandžiusieji nusižudyti asmenys dalijosi savo išgyvenimais.
Viena ryškiausių įžvalgų: dauguma tyrimo dalyvių (abiejų lyčių) vadovaujasi itin tvirto žmogaus mitu: „Aš pats turiu išspręsti savo problemas“, „Aš negaliu kitų apkrauti savo bėdomis“, „Aš ne tas, kuris prašo pagalbos“.
Turbūt sutiksite, kad mūsų visuomenėje vyrai daug labiau skatinami atitikti šį tvirto žmogaus įvaizdį ir labiau baudžiami už jo nesilaikymą.
Nors krizes, gėdą, kaltę, vienišumą, skausmą, neviltį, depresiją galime patirti visi, nepriklausomai nuo lyties, vyrams yra mažiau kultūriškai priimtinų būdų prašyti pagalbos ir iš tikrųjų emociškai sau padėti.
– Bet, regis, to tikro vyro savybes, vyriškumą dalis vyrų patys stengiasi pabrėžti. Ką galėtų reikšti toks elgesys?
– Vyrai dažnai išgyvena, ar jie yra pakankamai vyriški, todėl ir nori savo vyriškumą pabrėžti. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad vyrai ne ką mažiau už moteris susirūpinę savo išvaizda, kaip juos matys kiti ir ar jie atitinka normas.
Aš ir savo kailiu esu patyręs tą baimę nebūti pripažintam vyrišku. Jeigu nepasirodys pakankamai vyriški, žmonės kai kur rizikuoja būti ne tik atstumti, bet ir sumušti.
Kai baimė būti nevyriškam yra didelė, dalis vyrų pasiryžta kraštutiniu būdu įrodyti savo vyriškumą.
Pavyzdžiui, yra tyrimų, kurie atskleidžia, kad homofobinės patyčios naudojamos kaip savotiškas savo vyriškumo įtvirtinimas: „Jei aš kitą išvadinu homoseksualiu, t.y. nevyrišku, tai padaro mane vyriškesnį.“
Manau, kad apskritai neigiamas požiūris į homoseksualumą Lietuvoje yra stipriai susijęs su labai griežtomis vyriškumo ir moteriškumo nuostatomis ir baime joms neįtikti. Šios griežtos nuostatos daro įtaką ir savižudybėms.
– Kokių klaidų daro tėvai auklėdami berniukus?
– Man regis, daug kančios sukeliame sau ir kitiems vartodami žodžių junginius „tikras vyras“ arba „būk vyras“.
Jeigu man kas nors sako, koks turi būti tikras vyras, ir aš to neatitinku, pradedu jaustis netikras, blogas, gal net ne visai žmogus.
Negaliu tiesiog egzistuoti – man dar tenka įrodyti, kad aš tikrai tikras.
– Kaip reikėtų juos tinkamai auklėti?
– Tėvams svarbu turėti atvirą požiūrį, kad mūsų sūnūs gali būti visokie: jiems gali patikti rausva spalva, jie gali norėti siūti, nemėgti krepšinio, gali būti gležni, jautrūs, greitai apsiašaroti. Gali būti ir homoseksualūs, ir biseksualūs ar translyčiai.
Svarbu dėl tokių savybių jų negėdyti ir vengti tokių posakių kaip „berniukai neverkia“, „būk vyras“. Tėvas net gali būti pavyzdžiu, jei silpnumo akimirką prie vaiko apsiašaros. Tai geriau, negu viską nuo vaiko slėpti.
– Koks yra šių dienų vyro paveikslas? Palyginkite, koks jis buvo anksčiau, pavyzdžiui, prieš 30–40 metų. Kaip jis pasikeitė?
– Akivaizdu, kad šiuo metu vyro paveikslas keičiasi. Vis dažniau išdrįstama pasipriešinti vienišo, savarankiško, stipraus vyro įvaizdžiui.
Jau ir Džeimsas Bondas filmuose šiek tiek minkštesnis. Tai labai sveiki pokyčiai – pamažu vis labiau leidžiame vyrams jausti.
Bet šis pokytis kelia ir sumaištį: viena vertus, iš vyrų tikimasi tvirtumo ir savarankiškumo, kita vertus – jautrumo, gebėjimo kalbėti apie jausmus.
Tikrai gali būti sunku susigaudyti ir rasti sau tinkančius atsakymus apie savąjį vyriškumą.
– Nuo senovės vyras buvo stiprus, gynė šeimą, tempė į namus grobį, o moteris kurstė ugnį. Dabar vyrai eina tėvystės atostogų ir yra skatinami neslėpti jausmų. Bet dalis moterų skundžiasi, kad vyrai tampa vis moteriškesni.
– Sakyčiau, kad vyriškumas (ar moteriškumas) yra spektras, bet ne viena spalva. Jeigu yra moterų, kurios skundžiasi moteriškais vyrais, tikrai ras vyrų, kurie iš prigimties puikiai atitinka stipraus vyro paveikslą.
Bet yra ir kitokių vyrų. Ir yra moterų, kurioms tie kitokie patinka. Ir dar yra tų, kurių priešingos lyties atstovai nedomina. Mums tenka pripažinti, kad vieno paaiškinimo, kas yra vyriška, o kas yra moteriška, paprasčiausiai nėra.
Tad geriau nelipdykime etikečių – čia vyriška, o čia – ne.
– Vis dėlto dažniausiai vyrai nėra linkę rodyti jausmų. Iš ko galima būtų suprasti, kad vyro viduje verda stiprūs išgyvenimai? Kokie ženklai gali išduoti, kad jis net svarsto apie savižudybę?
– Nepriklausomai nuo lyties, ženklai, kad žmogus galbūt svarsto apie savižudybę, panašūs.
Pavyzdžiui, žmogų slegia nepakeliami jausmai, jis domisi mirties tema, neprognozuojamai ar rizikingai elgiasi, staiga be jokios priežasties pasikeičia jo elgesys, jis įtartinai nieko apie save nepasakoja.
Užuominos dar nerodo, kad žmogus tikrai nusižudys, bet turime į tai reaguoti kaip į kvietimą prieiti ir atvirai paklausti apie savižudybę.
– Ar įmanoma pakeisti visuomenėje vyraujantį supratimą, kad vyrai neprivalo būti tvirti? Kaip patys vyrai galėtų sau padėti?
– Pirmiausia visi turėtume liautis silpnumą sieti su moterimis, atsisakyti posakių „tikras vyras“, „vyrai neverkia“, „koks tu vyras“.
Jau vien tokiu būdu nemažai prisidėtume prie savižudybių prevencijos.
Drąsinu kiekvieną vyrą asmeniškai išdrįsti pasidalinti savo jausmais su jiems labai svarbiais žmonėmis. Pavyzdžiui, aš iš prigimties esu jautrus ir greitai susigraudinu.
Kartais apsiašaroju darbe ar daugelio žmonių akivaizdoje.
Vertinu tas akimirkas, nes taip siunčiu žinią: „Aš – vyras, verkiu. Jūs, kiti vyrai, irgi galite verkti – viskas gerai.“
Jei dėl kokių nors savo savybių jautiesi nevyriškas, linkiu ieškoti ir rasti įkvepiančių pavyzdžių visuomenėje, kur turintys tokias pat savybes vyrai drąsiai ir atvirai gyvena. Tai išlaisvina.
Jei vis tiek jauti kančią būdamas toks, koks esi, nelik vienas. Kreipkis į psichologą, kuriuo pasitiki – tai gali padėti suprasti save.
Man labai patinka mintis, kad stiprus yra ne tas, kuris su viskuo vienas susitvarko, o tas, kuris išdrįsta parodyti save kitiems.
