Bruce’as tuomet su dviem draugais nusprendė papokštauti – užsiropštė ant traukinio stogo ir patyrė stiprų elektros smūgį. Nuo to laiko B.Milleris neturi kairiojo dilbio ir nešioja du iš karbono pagamintus kojų protezus.
Jis penkerius metus vadovavo budistiniam „Zen“ hospisui San Fransiske. Dabar, kai nedirba ligoninėje, B.Milleris keliauja po JAV ir skleidžia savo idėjas apie ramų merdėjimą.
– Ar mirtis be kančių – naivi svajonė? – viename susitikime B.Millerio paklausė vokiečių žurnalistai.
– Bet kokiu atveju nėra jokio recepto, kuris garantuotų, kad iš šio pasaulio pavyks išeiti be kančių. Bet kiekvienas gali pasirūpinti, kad tai pavyktų.
Pirmiausia reikia supratingai mėgautis gyvenimu ir vertinti tai, ką turi.
Šeimą, gamtą, gerą maistą ir pirmiausia – sveikatą. Tas, kuris taip elgiasi, miršta ramiau.
– Šie žodžiai skamba labai banaliai.
– Gali būti. Bet iš tikrųjų tik saujelei žmonių pavyksta nugyventi visavertį gyvenimą.
Daugelis dairosi atgal ir apgailestauja, kad ko nors nepadarė arba padarė blogai.
– Dėl ko jūsų pacientai apgailestauja dažniausiai?
– Dėl veltui iššvaistyto laiko. Darbui, kurio nemėgo, partneriui, kurio nemylėjo, atostogoms, kurias mieliau būtų praleidę kitur. Mūsų laikas Žemėje ribotas, ir jį turėtume panaudoti prasmingai.
– Atrodo, kad mirštančiajam šis patarimas naudingas tik sąlyginai.
– Tas, kuris miršta, toli gražu nėra miręs. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis ir dienomis žmonės gali pasiryžti tam, ko kadaise norėjo.
Dėl to San Fransisko hospiso pacientus mes nuolat drąsiname, kad jie nepalaidotų per anksti savo troškimų, nesvarbu, kokie nutrūktgalviški jie būtų.
Vienas mano pacientų norėjo bent kartą sieliais perplaukti Kolorado upę. Jis buvo užsikrėtęs ŽI virusu, sirgo pažengusios stadijos prostatos vėžiu, kentėjo nuo stiprių kaulų skausmų. Nepaisant to, šį jo norą išpildėme.
– Juk tokia kelionė mirtinai sergančiam žmogui daug pavojingesnė.
– Taip, dėl vyriškio sveikatos būklės plaukimas sieliais nebuvo protingiausia idėja.
Bet esant tokiai situacijai reikia ryžtis: ką praranda mirtinai sergantis ir ką gali laimėti?
– Jam pavyko?
– Ir dar kaip! Sugrįžęs žavėjosi lediniu vandeniu, šilta saule, rudai geltonomis Didžiojo Kanjono uolomis. Jis buvo pakylėtos dvasios.
Juk paliatyvioji medicina siekia, kad žmogus galėtų gerai jaustis bet kuriuo paskutinės gyvenimo fazės momentu.
– Daugumai mirštančiųjų tokie potyriai turbūt reti?
– Tai tiesa, tačiau gyvenimo pabaigoje nebesvarbu, koks didelis ar neįvykdomas buvo troškimas. Mirštančiajam didžiausią džiaugsmą galite suteikti įgyvendinę nereikšmingiausius jų norus.
Viena mano pacienčių kentėjo nuo progresuojančios neurodegeneracinės ligos, kuri veikia smegenų ir stuburo nervų ląsteles, ir pamažėle atsisako kvėpavimo raumenys.
Moteris paklausė, ar galėtų dar kartą užtraukti savo mėgstamą prancūzišką cigaretę – ji norėjo dar kartą pajusti, kaip dūmas patenka į jos plaučius.
– Leidote?
– Žinoma. Nieko blogesnio negu ši liga moteriai jau nebegalėjo nutikti. Kita pacientė norėjo, kad jos šuo gulėtų lovoje ant jos šaltų kojų.
– Nejaugi pojūčių žadinimas vaidina tokį didelį vaidmenį?
– Be abejonės. Pojūčių sužadintas džiaugsmas gali sumažinti daug kančių.
Dėl to „Zen“ hospiso virtuvė yra svarbiausia patalpa. Skamba keistokai, nes daugelis mirštančiųjų nebegali valgyti.
Bet vien šviežiai iškeptų sausainių kvapas leidžia pajusti šeimos artumą ir namų jaukumą.
Tol, kol žmogus lyti arba mato, jaučia, kas artima, tol jaučia ryšį su savo aplinka, pasauliu.
– Ką sakote mirštančiajam pirmą kartą atsisėdęs ant jo lovos?
– Paklausiu, kas jam svarbu, ko dar tikisi iš gyvenimo.
Bet svarbiausia būti su juo ir jį išklausyti. Net jei pacientas atrodo paniuręs, supykęs.
– O jei žmonės nenori kalbėti?
– Tylėjimą dažnai suvokiu kaip savotišką testą. Manau, pacientas savęs klausia: ar tikrai gydytojas manimi domisi? Ar jam rūpi mano problemos?
Ir gerai, kad jis taip mano. Tačiau šių minčių nesusieju su savimi, kitą dieną vėl ateinu ir kalbuosi.
– Ar bandote mirštančiuosius pralinksminti?
– Prisitaikau prie emocinės pacientų būsenos. Priešingu atveju nebūčiau rimtai vertinamas. Kai jie liūdi, su jais liūdžiu ir aš. Jei jie linksmai nusiteikę – toks būnu ir aš.
Bendravimo su mirštančiaisiais raktas – įsijausti į jų emocinę būseną ir rodyti gailestį.
– Netekote abiejų kojų ir kairiojo dilbio. Ar nelaimingas atsitikimas nulėmė jūsų pasirinkimą – paliatyviąją mediciną?
– Šis įvykis tapo bent jau mano ryšio su mirtimi pradžia. Po nelaimingo atsitikimo suvokiau, kad mano laimė nepriklauso nuo sveikų kojų.
Studijuodamas mediciną supratau, kiek mažai žinome apie merdėjimą, nors mirtis paliečia mus visus. Norėjau tai pakeisti.
– Jūsų neįgalumas daro poveikį darbui su pacientais?
– Dažnai palengvina bendravimą. Pacientai greitai atsiveria, nes žiūrėdami į mane mano: jis žino, ką reiškia skausmas. Mano darbui toks kūnas – dovana.
– Lengviau nei jūsų kolegoms suartėti su žmonėmis?
– Niekam nebūtina iš pradžių prarasti abiejų kojų, kad pelnytų pacientų pasitikėjimą.
Kiekvienas žmogus bent kartą yra kentėjęs, net ir sveikas gydytojas. Pakanka tai pasakyti pacientams.
– Ką laikote savo pagrindiniu uždaviniu?
– Nuslopinti mirties baimę ir padėti jiems susitaikyti su gyvenimo pabaiga.
– Kaip to siekiate?
– Per pokalbius su pacientais bandau išsiaiškinti jų baimes ir pakeisti jų požiūrį.
Tai gali nuslopinti mirties baimę. Sieliais Kolorado upę perplaukęs vyriškis iš savo baimių pasijuokė. Jis mirė ramiai.
– Ko gyvenimo pabaigoje labiausiai bijo žmonės?
– Kūno kančių – tai reiškia ilgai gulėti lovoje ir kentėti. Be to, daugelis baiminasi, kad nebegalės patys nusiprausti ar nueiti į tualetą.
– Nepaisant to, daugelis nori geriau mirti namuose nei senelių globos įstaigoje ar ligoninėje, kur jais būtų pasirūpinta.
– Ligoninės yra sterilios ir nekelia asmeninių prisiminimų.
Tas, kuris artėja prie savo gyvenimo pabaigos, nori gerai jaustis ir negalvoti nuolat, kad dabar jais reikia rūpintis.
Bet žmonėms, kurie laukia mirties, reikia priežiūros ir slaugos – ir net labai intensyvios. Tai – ne ligoninių jėgoms.
Dėl to ten gulintys kenčia daugiau nei namuose.
– Ką reiškia konkrečiai?
– Jie savaičių savaites laukia apžiūros ar prastai jaučiasi, nes daug dienų negalėjo nusiprausti. Ligoninėse dažnai trūksta deramos sanitarinės įrangos – nepatikėsite, kiek daug noro gyventi pacientui gali suteikti dušas.
– Nors kasmet pasaulyje miršta daugiau nei 56 milijonai žmonių, apie mirtį kalbama nenoriai ir retai. Gal į mirties temą žmonės žvelgia pernelyg abejingai?
– Pasaulio gyventojai išties blogai pasirengę senų žmonių problemai. Trūksta paliatyviosios slaugos ligoninių ir ambulatorinio tipo rūpybos tarnybų, kad nuo ligoninių būtų nuimta našta.
Kai kurie pacientai tik likus kelioms dienoms iki mirties gauna būtiną rūpybą jiems merdėjant – bent jau JAV.
– Kalbant apie palydėjimą anapilin, vienos studijos duomenimis, JAV užima devintąją, Didžioji Britanija – pirmąją vietą. Ką britai daro geriau?
– Hospisai yra labiau įtraukti į britų sveikatos apsaugos sistemą. Be to, ten geriau yra sutvarkytas medicininis aprūpinimas ir paliatyvioji slauga.
Bet ir Didžiojoje Britanijoje visuomenė atsuka nugarą mirties temai. Tai – globali problema.
– Kokiu būdu ją galima išspręsti?
– Aiškinant ir šviečiant. Pastaruoju metu skaitau daug paskaitų ir bandau nuslopinti savo klausytojų pasibjaurėjimą mirtimi. Merdėjimas neturi kelti pasišlykštėjimo.
Priešingai, šis procesas gali vykti neskausmingai ir garbingai tol, kol pavyksta žmones deramai ir estetiškai palydėti iš gyvenimo.
– Ar pats bijote mirties?
– Dėl savo darbo mažiau. Bent jau tai sau įteigiu. Mane tik baimina mintis, kad dar ne iki galo atskleidžiau savo gyvenimą.
Parengė Ona Kacėnaitė
