Vos tik atsikėlusi vilnietė Julija pirmiausia susiranda šviesos terapijai skirtus akinius, kuriuos užsidėjus atrodo, lyg už lango ką tik išaušo vasaros rytas.
Su akiniais moteris eina kaisti kavos, tikrina savo elektroninį paštą, net skaito knygą. Julija žino, kad bent pusvalandį kasdien privalo pabūti su akiniais.
Ryškią šviesą skleidžiantis medicinos prietaisas traukia ir jos keturkoję augintinę. Katė taip pat prisigretina prie savo šeimininkės ir susirango taip, kad matytų akinių šviesą.
Ne vieną žiemą kentėjusi nuo mieguistumo moteris sumanė atlikti tam tikrą eksperimentą. Ji nutarė įsitikinti, kaip veikia šviesos terapija.
Moteris greit pajuto palengvėjimą. Anksčiau jai pavykdavo iš daugybės tą dieną iš anksto suplanuotų darbų atlikti vos kelis, o dabar atliktų darbų sąrašas gerokai ilgesnis.
Julija tikino, kad papildomai šviesos gavusios smegenys ėmė kitaip veikti. Vos po trijų savaičių eksperimento su šviesos terapijos akiniais Julijos būsena pasikeitė – dabar ji pradeda dirbti vos tik atsisėdusi prie stalo, net nereikia savęs raginti.
„Turiu vienintelę priklausomybę – tai priklausomybė nuo akinių“, – juokavo vilnietė, kuriai tamsusis metų laikas reiškė tik tai, kad daugės nebaigtų darbų. Dabar tokio delsimo nebeliko.
Vilniuje Depresijos gydymo centrą įkūrę psichologai Antanas Mockus ir jo žmona Aušra Mockuvienė tikino, kad saulės šviesa yra gyvybiškai būtina. Šviesa reguliuoja daugumą žmogaus funkcijų ir suteikia energijos smegenims.
Apie penktadalį žmonių visame pasaulyje skundžiasi padidėjusiu jautrumu šviesai, o Lietuvos gyventojai kasmet turi bent kelis žiemos mėnesius susitaikyti su tuo, kad ryški saulė būna labai retai.
Tai, kad žmogaus fiziologiją gali veikti šviesa, dar 1980 metais pavyko įrodyti JAV nacionalinio psichikos sveikatos instituto psichiatrui Alfredui Lewy.
1982 metais sezoninę depresiją jis pavadino „sezoniniu afektiniu sutrikimu“. Psichiatro A.Lewy tyrimais susidomėjo inžinierius Herbertas Kernas pastebėjęs, kad jam depresija prasideda kiekvienų metų rudenį ir baigiasi kitų metų pavasarį. H.Kernas nusprendė, kad jo nuotaika susijusi su sezonų kaita.
Perskaitęs A.Lewy straipsnį jis nusprendė, kad simptomai gali būti susiję su dienos ilgumo pokyčiu. Inžinierius kreipėsi į psichiatrą norėdamas sužinoti, ar būtų įmanoma jam depresiją gydyti šviesa.
Taip buvo sukurta speciali lempa, kuri pridėjo 2 papildomas šviesos valandas rytą ir vakare. Ir inžinierius pagijo. Tai paskatino šviesos terapijos tyrinėjimus.
– Kuo skiriasi šis sutrikimas nuo tikros depresijos?
A.Mockus: Sezoninis afektinis sutrikimas pasižymi mieguistumu, žmogus gali miegoti 8–9, net 10 valandų, bet atsikėlus jam vis tiek reikia kavos, nes jaučiasi pavargęs ir tas nuovargis trunka iki pat vakaro. Tai rodo, kad sutrinka miego kokybė.
Sezoninis afektinis sutrikimas nuolat kartojasi tam tikru metų laiku, o tipiška depresija nėra susijusi su sezoniškumu. Jei per pastaruosius dvejus metus būdingas tam tikras reguliarumas – atėjus šaltajam metui prastėja emocinė savijauta, krinta nuotaika, o sulaukus pavasario baigiasi depresija, galime įtarti, kad tai sezoninis afektinis sutrikimas.
Yra žinoma, kad apie 90 procentų atvejų šis sutrikimas susijęs su šviesos trūkumu, bet apie 10 procentų visų atvejų gali prasidėti tada, kai padaugėja šviesos, o tai atsitinka vasarą.
– Jei žmogus liūdi jau penkias žiemas, ar sezoninis afektinis sutrikimas gali išsivystyti į tikrąją depresiją?
– Nustatant šį sutrikimą būtina įvertinti, ar nėra ryšio su kitais objektyviais veiksniais. Jei žmogus vis tuo pat metu tampa bedarbis, kyla klausimas, ar tai tikrai sezoninis afektinis sutrikimas, ar tam tikri sutapimai. Reikia žinoti ir tai, ar neįvyko kokių nors esminių gyvenimo pokyčių.
– Kodėl žiemą neužtenka natūralios šviesos?
A.Mockuvienė: Šviesa reguliuoja smegenų veiklą, net apie 75 procentų visų žmogaus funkcijų priklauso nuo šviesos. Jei nebūtų saulės šviesos ir laikrodžių, ar žmogus susigaudytų, koks yra paros metas? Pasirodo, kad taip, nes kūne aptinkama tam tikrų ritmiškų ciklų.
Pavyzdžiui, hormonas melatoninas suteikia mieguistumą, o kai jo kiekis sumažėja, žmogus jaučiasi budriai.
Pasirodo, tam tikru dienos metu šio hormono yra daugiau, o kitu metu – mažiau.
Dar vienas vidaus ritmo pavyzdys – tam tikru metu žmogaus kūno temperatūra kyla, o kitu – krinta. Visa tai susiję su saulės šviesa.
Kai šviesa patenka į akis, jose yra specialūs receptoriai, kurie pamatuoja, kiek šviesos žmogus gavo, ir tai persiunčiama smegenims. Šviesa suderina vidinį žmogaus ritmą su išoriniu pasauliu.
Mums reikia kasdien bent pusvalandžio ryškios šviesos, kad galėtume sureguliuoti savo vidinį laikrodį.
– Ar žinoma, koks turi būti šviesos ryškumas, apsaugantis nuo depresijos?
A.Mockuvienė: Jei visą dieną žmogus praleistų lauke, galbūt ir užtektų. Bet vidaus patalpų apšvietimas būna iki 500 liuksų, apsiniaukusios dienos – apie 1000 liuksų.
Cirkadinė užuomina, tai yra šviesos ryškumas, į kurį sureaguoja žmogaus smegenys – apie 2500 liuksų.
10 tūkstančių liuksų – tai mūsų siekiamybė, nes tai giedro ryto saulė. Kaip rodo dabartiniai tyrimai, tokia šviesa yra svarbiausia. Jei rytą bent pusvalandį žmogus gauna tokios šviesos, organizmas greitai sureaguoja.
Lietuvoje žiemą daug žmonių išeina į darbą, kai dar tamsu, ir grįžta namo, kai jau tamsu, vadinasi, lauke beveik nebūname, o patalpų vidaus apšvietimas yra labai menkas.
Net jei visą dieną sėdime prie patalpų šviesos, mums jos nepakanka.
10 tūkstančių liuksų lempos – medicininės paskirties aparatas, prie kurio užtenka pasėdėti apie pusvalandį, kad akys gautų tinkamą šviesos dozę.
Depresijos gydymo centre jau kelis mėnesius vyksta grupiniai seansai pagal programą „Depresijos gydymas be vaistų“. Šios programos dalyviai naudoja kompleksą priemonių. Viena jų yra šviesos terapija.
Labai įdomu stebėti, kad kai kuriems sunkiai sekasi net pradėjus taikyti visas programos siūlomas priemones, pavyzdžiui, pusvalandis aktyvios veiklos per dieną, maisto papildai, o vos tik įtraukiama dar ir šviesos terapija – žmogus jau po keturių dienų sako, kad gyvenimas tapo mielesnis.
Šviesos terapija nėra išganymas, tačiau daliai žmonių ji turi stulbinamą efektą.
– Ar yra koks nors ryšys tarp šviesos trūkumo žiemą ir savižudybių?
– Savižudybių protrūkis būna pavasarį, o žiemą žmonės jaučiasi mieguisti, apatiški. Pavasaris taip pat gali sukelti didelį nusivylimą, nes daugeliui žmonių būna lengviau, jie šypsosi, o depresija sergantis žmogus nesidžiaugia gamtos pabudimu, nes jam viduje tamsu.
– Kiek trunka, kol žmogus suvokia, kad jam reikia pagalbos dėl depresijos?
A.Mockus: JAV duomenimis, net sunkios depresijos atveju ne visi gauna tinkamą pagalbą, vos 5 procentai sergančiųjų patenka pas specialistus.
Turiu pacientą, kuris dešimt metų kankinosi dėl depresijos, treji metai jam buvo ypač sunkūs, ir tik tada, kai į jo rankas pakliuvo straipsnis apie depresiją, susimąstė, kad ir jam gali būti panašūs negalavimai.
Bėda ta, kad Lietuvoje iki šiol nėra depresijos prevencijos programos.
